LAIKYMO SĄLYGOS. Vasarą kiauliauogėms tinkamiausia oro temperatūra – 18-20 °C. Jeigu temperatūra bus žemesnė, ims raukšlėtis vaisiai, jie gali imti net byrėti, pradės gelsti lapai. Žiemą šiuos augalus reikia laikyti gana šiltai (optimali oro temperatūra – 15-18 °C). Jei temperatūra bus žymiai aukštesnė, vaisiai ilgai neišsilaikys, ims kristi, be to, kiauliauoges gali imti pulti įvairios ligos.
APŠVIETIMAS. Šie augalai mėgsta šviesą, todėl galite jiems parinkti šviesiausią patalpos dalį. Kad kiauliauogei trūksta šviesos, galima suprasti iš metamų lapų, menko žydėjimo ir negausaus „derhaus“.
LAISTYMAS. Žiemą kiauliauoges reikia laistyti retai, o intensyvaus augimo laikotarpiu vandens negailėkite. Žemė kiauliauogės vazone visuomet turi būti drėgna, tačiau šie augalai nepakenčia stovinčio vandens, todėl jo perteklių iš padėkliukų visada išpilkite. Nepatiks kiauliauogėms ir perdžiūvusi žemė, tad vasarą stenkitės jas palaistyti kasdien, nebent dienos būtų vėsios ir apniukusios – tada galite laistyti rečiau. Kiauliauogės mėgsta purškimą vandeniu, todėl kartkartėmis jas taip palepinkite.
TRĘŠIMAS. Šiuos augalus reikia tręšti skystomis trąšomis, skirtomis žydinčioms kambarinėms gėlėms, taip pat tinka trąšos, skirtos pomidorams. Nuo balandžio iki rugsėjo tręšti reikia kartą per savaitę, nes tuo metu kiauliauogės greitai auga ir gausiai žydi.
DAUGINIMAS. Dauginti kiauliauoges galima stiebų auginiais ir sėklomis, pastarasis būdas yra paprastesnis. Geriausias laikas šiems augalams dauginti auginiais – kovas ir balandis. Sėti galima visus metus, bet kiauliauogės geriausiai dygsta, kaip ir kiti augalai, pasėtos kovą. Sėklos sėjamos negiliai, maždaug 0,5-1 cm gylyje, sudygsta per 2-3 savaites. Praėjus vos pusmečiui augalėliai jau pradeda žydėti ir megzti vaisius.

PERSODINIMAS. Kiauliauoges rekomenduojama kasmet persodinti porą metų, o jei matote, kad augalas vazono „neišaugo“, galite tiesiog pakeisti viršutinį žemės sluoksnį. Tinkamiausia yra lengva, drėgmei laidi žemė su moliu ir smėliu (2:1:1) arba universalus kambarinių augalų substratas. Ant vazono dugno reikia paberti drenažo akmenukų.
AUGINIMO SUNKUMAI. Kiauliauoges neretai užpuola voratinklinės erkutės, ypač jei būna pernelyg sausas patalpų, kur laikomi šie augalai, oras. Dar kiauliauogėms kartais kenkia baltasparniai ir tripsai. Jeigu pastebite, kad gelsta ir krinta lapai, gali būti, jog patalpoje – per tamsu, pučia skersvėjai, vazone – per drėgna žemė ar augalas – pertręštas.

Įdomus video Solanum pseudocapsicum (rusų kalba):

Namie ir sode 2014-m. Nr. 26

Visžaliams rododendrams, ypač jauniems, reikia pagalbos, kad jie išgyventų žiemą, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, o žemė atšąla. Šie augalai garina drėgmę ir žiemos metu, todėl dali jos praranda, ypač šiltomis, vėjuotomis dienomis. Rododendrų šaknys — kompaktiškos, tankios, išsidėsčiusios dirvos paviršiuje. Kai žemė sušalusi, rododendrų šaknys negali pasiimti drėgmės ir jos kompensuoti, dėl to negrįžtamai nutrūksta vandens tiekimas. Nors šio sutrikimo pasekmės ne iš karto matyti, tačiau vėliau paaiškėja, kad jos šakos arba visas augalas jau miręs. Kad taip neatsitiktų, reikia:

• gerai prilaistyti rododendrus iš rudens;
• rudenį apdėti rododendrų šaknų plota, storu mulčio sluoksniu, bet negalima užpilti šaknies kaklelio, iš kurio augs nauji ūgliai, augalas šakosis. Tinka ąžuolų lapai, pušų spygliai, spygliuočių medžių skiedros, žievė;
• atvirose vietose augantiems rododendrams reikia pastatyti užtvarą nuo aštrių ir džiovinančių vėjų. Užuovėją reiktų statyti taip, kad danga nesiliestų su lapais. Netinka polietileno plėvelė.

Keletas video:

Rododendrų genėjimas (Angliškai):

Rododendrų sodinimas (Angliškai):

Rododendrų auginimas (Angliškai):

„PINIGŲ MEDIS”
Vadinamasis „pinigų medis“ (Zaminculcas zamiifolia) – visžalis gumbinis augalas labai dekoratyviais lapais: jie sodriai žali, blizgantys. Stiebai — stori. Kambaryje užauga iki 1-1,5 m aukščio. Auga itin lėtai, naujus lapus išleidžia labai retai. Beje, tikima, jog finansinė sėkmė aplanko tik tada, kai „pinigų medis“ užaugina naujų lapų. O skurstantis augalas pranašauja nepriteklių. Gerai prižiūrimas senesnis augalas netgi žydi.
Požeminė augalo dalis — dideles vandens atsargas gebantis sukaupti gumbas, todėl augalą geriausia laikyti šviesioje vietoje, nepurkšti vandeniu ir jokiu būdu neperlaistyti. Labiausiai tinka kaktusams ir sukulentams skirtos trąšos. Tiesa, tręšti reikia tik nuo balandžio iki rugpjūčio kas dvi savaites. Jei augalas vasaroja lauke, jam tinka ir organinės trąšos.

Žiemą „pinigų medžiui“ palankiausia 16-18° C temperatūra. Gali augti ir vėsesniame kambaryje, svarbu. kad temperatūra nenukristų žemiau 12° C. Vasarą „pinigų medį“ galima drąsiai išnešti į lauką. Jį geriausia laikyti nuo skersvėjų apsaugotame balkone, šviesioje sodo užuovėjoje. „Pinigų medis“ mėgsta šviesą, tik ne tiesioginius saulės spindulius.
Žiemą vazoną su augalu reikėtų statyti kuo arčiau lango jo nereikia specialiai drėkinti. Nedidelį augalą vertėtų kartais nuplauti nestipria dušo srove, nuo didesnio, kurį jau sunku nešioti, dulkes nuvalome drėgna kempinėle. Jei vasarą augalas laikomas sode, dulkes nuplaus lietus. Net vasarą augalą reikia laistyti labai saikingai, o žiemą— ypač retai (kai žemė vazonėlyje visikai išdžiūva, o pabeldus vazoną girdisi skardus garsas). Niekada negalima palikti vandens telkšoti padėkle po vazonu. Verčiau leisti augalui perdžiūti, nei jį perlieti. Perlaistytam ir dėl to pradėjusiam pūti augalui pirmiausia leiskite kaip reikiant išdžiūti, o paskui bandykite gydyti jį silpnu kalio permanganato tirpalu (vanduo turi būti vos rausvas).

Kol augalas jaunas, persodinti jį teks kas metai. Jam reikalingas specialus mišinys: velėninė žemė, lapinė žemė, durpės, smėlis (1 : 1 : 1 : 1). Jei turite, įmaišykite ir gerai perpuvusio komposto. Labai svarbu geras drenažas vazonėlyje, o vazonas turi būti tokio dydžio, kad jame vos tilptų gumbas ir šaknys. Senesnių augalų kasmet persodinti nereikia, pakanka kas pavasarį pakeisti viršutinį žemės sluoksnį. „Pinigų medį“ galima dauginti keliais būdais: dalyti gumbą, įšaknydinti lapą ar stiebo dalį.

KELETAS ĮDOMIŲ VIDEO:

KAIP PERSODINTI PINIGŲ MEDĮ:

KAIP DAUGINTI PINIGŲ MEDĮ:

gėlių svogūnėliai

Dailius žiedus sukrauna tik iš stambių, sveikų svogūnėlių išaugę augalai. Mūsų parduotuvėse galite įsigyti kokybiškų Olandijos firmos „Unwins“ svogūninių gėlių. Pasinaudokite puikia proga praturtinti savo gėlyną!
Pavasarį žydinčias gėles geriausia sodinti rudenį, kai dirvos temperatūra nukrenta iki 9-10 laipsnių Šilumos, kad iki šalčių svogūnai spėtų gerai įsišaknyti. Daugumai svogūninių gėlių nebūtina ypatinga dirva, tačiau idealu, jei ji gerai nudrenuota, todėl tose vietose, kur numatėte sodinti svogūnines gėles, pravartu įmaišyti rupaus žvyro. Mėgstančioms drėgną miško ūksmę svogūninėms gėlėms — plukėms, oksalams, snieguolėms ir kt. papildomai žvyro nereikia. Pastarąsias tinka sodinti po medžiais.

Svogūninėms gėlėms (ir šakniagumbinėms) kasama trijų svogūnų (ar gumbų) dydžio duobutė. Pasodinę svogūnėlius, dirvą gerai palaistykite. Atminkite, kad naujai pasodinti, be šaknų svogūnėliai gali supūti nuo per didelio laistymo. Augdamos svogūninės gėlės turi gauti pakankamai drėgmės, tuomet jos žydi ilgiau ir ryškiau, išauga didesnės ir tvirtesnės.
Todėl laistyti pradėkite vos išlindus pirmiesiems gėlių lapeliams ir tai darykite dar kurį laiką augalui nužydėjus. Tada žali augalo lapai padeda svogūnėliui kaupti maisto medžiagas, kurių labai prireiks rudenį.
Nuo peržydėjusių augalų atsargiai nurinkite sėklas, kad svogūnėliai galėtų kaupti maisto atsargas kitiems metams.

Kai svogūninės gėles peržydės, atsargiai iškelkite jas iš žemės su nedidelėmis šakėmis. Svogūnėlius išskirstykite po vieną, galite juos sodinti į atvirą dirvą. Geriausia svogūnėlius persodinti visiškai nudžiuvus gėlės lapams. Kai tik dirvos paviršius šiek tiek įšąla, ją reikia mulčiuoti durpėmis arba pjuvenomis. Tada svogūnėliai geriau peržiemoja. nenušąla. Nežiemojančias gėles (gumbines begonijas, kanas, tigrenes ir kt.) prieš užšąlant žemei iškaskite, apdžiovinkite ir sudėję dėžutes apipilkite durpių ir sausų lapų sluoksniu. Laikykite sausoje, vėsioje (+ 3-5° C) patalpoje. Jei augalų neiškasate kasmet, juos patręškite: pavasarį lengvai. rudenį — granuliuotomis tirpstančiomis trąšomis.

Pasėję sėklas, žemę gerai palaistykite gėlių purkštuvu. Ji turi būti nuolat drėgna (bet nešlapia), todėl daigyklą siūlome uždengti stiklu. Nuo drėgmės ir sėklų kvėpavimo ant stiklo kaupiasi rasa. Jos perteklių pašalinkite. Kai sėklos sudygs, stiklą nuimkite. Dabar lieti reikės dažniau.

Daugelis vienmečių sėklų sudygsta per 10-14 dienų. Sudygusias ir paaugusias 2-3 cm gėles pikuokite 6-8 cm atstumu.

Kuo dažniau aplink rožių krūmus purenkite žemę, kad nesusidarytų šaknims kvėpuoti trukdanti žemių pluta. Žydėjimo periodu rožes treškite 3-4 kartus: pirmą kartą — pavasarį, antrą — kai formuojasi pumpurai, trečią — prieš pat žydėjimą, ketvirtą — vasaros pabaigoje.

Rinkitės daug azoto turinčias kompleksines arba specialiąsias trąšas. Sausomis trąšomis barstykite žemę aplink rožių krūmelius, paskui atsargiai papurenkite. Jei žemė sausa, rožes paliekite — maistingosios medžiagos pateks prie vandenį geriančių augalo šaknų. O skystas trąšas pagal nurodymą ant pakuotės ištirpdykite laistyti skirtame vandenyje. Jeigu norite, kad rožės pražystų antrą kartą (žinoma, tik kelis kartus žydinčios rožės), nuskabykite vos nužydėjusius žiedus. Atminkite: kuo ilgiau jų bus ant krūmo, tuo vėliau pasirodys, nauji ūgliai ir žiedai.
Auginate vijoklines rožes? Birželio mėnesį nuvytusius žiedus nukarpykite ne žemiau nei virš pirmosios stiprios akutės. Tik nepažeiskite ilgųjų metūgių, nes vystysis silpni šoniniai ūgliai. Jeigu aukštesni rožių krūmai imtų virsti, iš kelių pusių juos sutvirtinkite kuoleliais ir nežymiai matoma viela ar sintetiniu siūlu.
Kaip dauginti rožes? Paprasčiausias būdas — padalykite krūmą. Iškasę peiliu perpjaukite jį į kelias dalis, kad kiekvienoje liktų šaknų ir keletas atžalų.
Jei pavasarį nespėjote pasisodinti rožių.
Jei nespėjote rožių pasisodinti pavasarį, pasikonsultavus su specialistais jas galima sodinti ir vasarą. Rožėms parinkite atvirą, saulėtą, nuo šiaurės ir rytų vėjų apsaugotą kiemo ar sodo vietą. Iškasę duobę (ji turi būti tokio dydžio ir gylio, kad tilptų visa augalo šaknų sistema), įstatykite į ją rožių krūmą, užpilkite žemėmis ir gerai apspauskite šaknis. Krūmą gausiai paliekite. Kai susigers vanduo, viršutini žemių sluoksnį atsargiai supurenkite.

Rožių sodinimas maksimaliam žiedų kiekiui (anglų kalba):

Dobilinė gomfrena primena Lietuvos pievų dobilus. Vienmetė. Mėgsta purią, derlingą, gana drėgną dirvą, saulę.

Išdžiovinti žiedai gana gerai išlaiko spalvą ir formą. taigi ši gėlė tinkama sausoms puokštėms. Išauga nuo 40-50 cm, žydi birželio rugsėjo mėnesiais.

Tokias pievas kaip natūralios prie namų labai mėgsta susikurti skandinavai. Dažnai ir mums įkyri ar darosi per sunku, trūksta laiko rūpestingai prižiūrėti lygią veją, tad kodėl nepamėginus nuobodžios žalios vejos paversti beveik natūralia žydinčia pieva?

Tai nėra brangu, o ir tokios pievos priežiūra bus paprasta. Žydinčiomis pievomis ypač turėtų susidomėti kaimo turizmo sodybų savininkai, poilsiautojus juk žavi natūrali gamta. Kaip prie namų susikurti nuo pavasario iki rudens žydinčią pievą? Jeigu jau turite beveik kas savaitę pjaunamą pievelę, nebūtina jos suarti ir vėl išlyginti. Laukinių ar sukultūrintų augalų galima įsėti praardžius velėnos lopinėlius.

Miesto sodyboje geriausiai tiks svogūninės gėlės: tulpės, narcizai. Tulpių svogūnėliai — po vieną, po kelis ar didesnėmis grupelėmis — sodinami pavasarį, o narcizų — kai nuvysta lapai. Tokioje pievelėje tiks ir kitos, pavyzdžiui, pavasarį žydinčios gėlės: scilės, įvairių spalvų krokai, žydrės. Jei norite veją pjauti vasarą, kai nužydės paskutinės tulpės ir nuvys jų lapai, reikėtų sodinti tik svogūnines gėles. Nenorint vasarą pjauti vejos, Šalia svogūninių gėlių verta įsėti vienmečių ešolcijų, kosmėjų, pasodinti kitų vienmečių gėlių daigų. Taip pat verta pasėti daugiamečių saulučių, katilėlių. Daugiamečių gėlių daigai sodinami rugpjūti. Paskyrus plotą daržui, gėlynams ar dekoratyviems augalams ir reprezentacinei vejai, greičiausiai dar liks laisvos žemės. Joje galima pasėti varpinių žolių, įmaišius daugiamečių ir vienmečių gėlių sėklų: katilėlių, bobramunių, kitų lauko gėlių arba dašių, raudonėlių, juozažolių, čiobrelių, saulainių. tūbių, kraujažolių ir kt. Gėlių sėklos gali sudaryti iki trečdalio vejos žolių sėklų. Tokias naujas vejas tinka įsėti birželį, kad gėlės spėtų sudygti ir įsišaknyti. Jei namas pastatytas natūralioje aplinkoje, joje dažniausiai būna daug varpinių žolių: smilgų, avižuolių, dirsių, šluotsmilgių. Tarp jų gali būti baltagalvių, rasakilių. sidabražolių, vėdrynų, žiognagių. Tokią pievą galima pagražinti drambliažolėmis (sodinti pavasarį), bajorėmis, raudonėliais, tūbėmis, smailukėmis, rusmenėmis, raudonaisiais ir baltaisiais pelėžirniais, lubinais.
Puošiant gėlėmis natūralias pievas reikia atsižvelgti, ar jos sausos ar drėgnos, smėlėtos ar molingos, netoli vandens telkinio ar šlaite, saulėtoje vietoje ar pavėsyje, nes jose augs skirtingos gėlės. Jeigu pieva sausa, reiktų pasodinti sausrai atsparių rugiaveidžių, gubojų, įvairių gvazdikų, pūkaičių. Sausuose šlaituose gerai augs čiobreliai, katpėdėlės, įvairūs šilokai, ylalapiai flioksai, pelynai. Pasak botanikų, tiks ir rūšinės tulpės, snieguolės. raktažolės.

Drėgnose pievose tarps liguliarijos, didieji šaukščiai, margalapės šliaužiančiosios šilingės, sibiriniai ir kitų rūšių vilkdalgiai. Pievoje prie vandens telkinio pakraščių galima pasodinti ajerų, bėžių, puplaiškių, neužmirštuolių.

Jei sodyba ribojasi su mišku, tai jos ūksmingoje pamiškės pievoje gali augti paparčiai, baltašaknės, pakalnutės, sinavadai, plautės, miškinės lelijos. Bent kartą per sezoną (būtinai — rudenį, kai gėlės virs stagarais) nušienaukite jus džiuginusią pievą. Pravartu ją nupjauti ir sezono viduryje ar antrojoje pusėje, kai subrandina ir išbarsto sėklas vienmečiai augalai.