Ką reikia žinoti kasant tvenkinį ar prūdą.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Vandens telkinių įrengimą reglamentuoja 2012 m. priimti Dirbtinių vandens telkinių įrengimo reikalavimai, kuriuose nurodoma, kad dirbtinį vandens telkinį įrengti draudžiama:

• pelkių ir šaltinynų teritorijoje, kurios plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 m;

• nenaudojamuose naudingųjų iškasenų telkiniuose;

• paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje ir (arba) potvynio metu užliejamoje teritorijoje;

• natūraliose pievose ir akmenynuose;

• miško žemėje, išskyrus atvejus, kai įrengiamas iki 0,1 ha ploto dirbtinis vandens telkinys, kurio įrengimas numatytas miškotvarkos projekte.

Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti naujus, su draustinio paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,1 ha vandens telkinius.

Įrengiant dirbtinį vandens telkinį privaloma užtikrinti, kad nebus:

• iškirsti saugotini medžiai, išskyrus atvejus, kai gautas leidimas juos kirsti;

• sunaikintos ar keičiamos saugomos reljefo formos, sunaikintos ar paveiktos saugomų augalų, gyvūną ar grybų radavietės ar augavietės;

• pažeistos valstybei priklausančios ar turinčios įtakos trečiųjų asmenų žemių sausinimui melioracijos sistemos ir statiniai.

Įrengiamo vandens telkinio kranto linija turi būti ne arčiau kaip 3 m iki storesnių kaip 30 cm skersmens saugotinų medžių kamienų.

Nuo potencialiai taršių objektų (tvartų, mėšlidžių, mechanizacijos dirbtuvių) iki telkinio kranto linijos atstumas turi būti ne mažesnis kaip 10 m. ūkininko sodybos teritorijoje atstumas iki tvartų, mėšlo ir srutų kaupimo įrenginių ar kitų su ūkininko ūkio veikla susijusių objektų gali būti mažesnis, tačiau visais atvejais turi būti ne mažesnis kaip 5 m.

Įrengiant vandens telkinį turi būti išsaugomas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir panaudojamas pažeistoms teritorijoms gerinti. Iškastas gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis negali būti parduodamas ar kitaip perleidžiamas kitiems asmenims, sandėliuojamas ar paskleidžiamas pelkių ir šaltinynų teritorijose, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 m, akmenynuose, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose, natūraliose pievose, potvynių užliejamose teritorijose. Toks gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis turi būti panaudojami reljefui formuoti ir pažeistoms teritorijoms rekultivuoti žemės sklype, kuriame įrengiamas vandens telkinys. Jei nėra galimybės to padaryti, dirbtinio vandens telkinio savininkas gali panaudoti šį gruntą kitame jam priklausančiame sklype.

Kada reikia leidimo?

Planuojant įrengti didesni kaip 0,1 ha (10 arų) dirbtinį vandens telkinį ar kito dydžio telkinį karstiniame regione, privaloma raštu kreiptis į Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Lietuvos geologijos tarnybą. Ketinant įrengti dirbtinį vandens telkinį valstybiniame parke, biosferos rezervate ar valstybinio rezervato buferinėje apsaugos zonoje, įskaitant šiose teritorijose esančias „Natura 2000″ teritorijas, dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta turi būti suderinta su valstybinio parko, biosferos rezervato ar valstybinio rezervato direkcija. Jei saugomos teritorijos direkcijos nėra, įrengimo vieta derinama su Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentu.

Ketinantis įsirengti vandens telkinį žmogus nurodytoms institucijoms turi pateikti laisvos formos prašymą ir šią informaciją:

• dirbtinio vandens telkinio brėžinį;

• žemės sklypo planą su pažymėta dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta ir koordinatėmis;

• kitą informaciją, kuri teikiančiam prašymą asmeniui atrodo svarbi.

Minėtos institucijos, derindamos dirbtinio vandens telkinio įrengimo vietą, gali pareikalauti atlikti poveikio aplinkai vertinimą. O tai, aišku, — papildomos išlaidos.

Planuojant įrengti dirbtinį vandens telkinį melioruotoje žemėje, jo įrengimo vieta turi būti suderinta su savivaldybe, kuri valdo ir naudoja valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos statinius. Trumpai tariant, jeigu jūsų nuosavoje žemėje nėra jokių melioracijos įrenginių, ji nėra nacionalinio ar regioninio parko teritorijoje, tuomet galima drąsiai kasti kūdrą iki 0,1 ha ploto ir iki 3 m gylio. Didesnėms kūdroms jau reikia projekto, kurį rengia profesionalai. Jo kaina siekia apie 1 tūkst. litų.

Kiek kainuoja?

Vandens telkinio kasimo darbų kainą lemia daug veiksnių. Kasėjai turi pamatyti kūdros vietą, žinoti jos matmenis, formą, gylį. Reikia įvertinti, koks yra gruntas, ar nukastas paviršinis žemės sluoksnis bus išpiltas plonu sluoksniu kūdros pakrantėje ar kur kitur. Orientacinės kūdros kasimo darbų kainos šalyje tokios: iškasti 1 aro ploto iki 3 m gylio kūdrą kainuoja apie 650 Lt (jei nereikia iškasto grunto kelis kartus permesti iš vietos į vietą; pervežti 90 kub. m kainuoja apie 150 Lt), iškastų žemių lyginimas (skaičiuojant 1 aro plotą) atsieina apie 400 Lt (jei galima sklaidyti tas žemes visas puses; antraip skaičiuojama pagal 14 t buldozerio išdirbtas valandas (1 val. kainuoja 130 Lt). Tiesa, iš iškastų žemių galima ekskavatoriumi suformuoti pylimus palei tvenkinį — tuomet ne reikėtų sklaidyti jų buldozeriu. Be to, iškasus tvenkinį, suformuojami reikiamo nuolydžio šlaitai ir pylimai. Dar priskaičiuokime mechanizmų atvežimo kainą – apie 400 Lt. (Nurodytos 2014 m. galiojančios kainos)

Tvirtinti šlaitus galima geotekstilės audiniu, specialiu tinklu (plastikiniu, bambukų plaušų ar kt.). Jei kūdroje neatsiranda vandens, galima jos dugną bei kraštus iškloti vadinamąja geomembrana ir atsivežti vandens. Aišku, dar prieš pradedant kasti, geologai turėtų atlikti tyrimus ir nustatyti, ar bus vandens. Jei kasama drėgnesnėse vietose, vandens paprastai būna. Molio grunte vanduo laikosi ypač gerai. Vieno gręžinio kaina siekia 300 Lt; didesnei kūdrai reikia ne vieno gręžinio. Kasti kūdrą visada patariama žemesnėje vietovėje, dauboje. Kur yra drėgniausia sklypo vieta, kartais matyti iš augalijos – ji ten labai sodri, ryškios smaragdinės spalvos. Dar vienas svarbus dalykas – nekaskite stačiakampio formos kūdrų. Tokie dirbtiniai vandens telkiniai „nepritampa“ prie gamtos.

KAIP IR KUR SODINTI SERBENTUS

Serbentu laukas

Serbentai gausiai dera tik tuomet, kai keras iš visų pusių yra gerai apšviečiamas, todėl krūmus reikėtų sodinti bent keli metrai nuo aklinos sodo tvoros. Be to, prie tvoros gali kauptis vanduo, ten užsistovi oras ir atsiranda labai geros sąlygos plisti įvairioms ligoms. Serbentai sodinami balandžio pradžioje, kaip ir kiti sodo augalai, tačiau tikslią datą kasmet nurodo pati gamta.

Gali būti, jog balandžio pradžioje žemę dar dengs sniegas, tuomet sodinti teks vėliau. Perkaskite dirvą iki 20-30 cm gylio ir savaitę prieš sodinimą įterpkite (išbarstykite ir sumaišykite) kompleksinių mineralinių trąšų, skirtų sodo augalams. Tręšimo normos paprastai nurodomos ant pakuotės.

KADA GENĖTI VAISMEDŽIUS?

Obels genėjimas

Neretai manoma, kad obelis galima genėti tik žiemą arba anksti pavasarį. Tai netiesa. Jos. priklausomai nuo ūgio, amžiaus ir atsparumo, genimos beveik visą sezoną. Dažniausiai vaismedžiai genimi antroje žiemos pusėje (jeigu lauke ne šalčiau negu -10′ C) ir pavasarį iki žydėjimo pabaigos. Rečiau — vasarą, kai obelys sparčiai auga, ir ankstyvą rudenį, likus maždaug mėnesiui iki vaisių skynimo.

Žiemą dažniausiai genimi seni ir aukšti medžiai. Jei sodas didelis, pradedama genėti anksčiau, žiemą patariama genėti tik labai stiprias, šalčiui atsparias veisles, nepjauti labai storų šakų, nes per šalčius žaizdos sunkiai gyja. Jeigu sodas nedidelis, verčiau palaukti kovo arba balandžio. Nereikėtų ir vėluoti — specialistai sako, jog genėti galima net žydinčias obelis, bet geriausia vainiką išretinti iki pirmo profilaktinio purškimo insekticidais ir fungicidais (balandžio 15-20 d.).

Žiemą arba pavasarį tinka genėti senus, silpnai ir lėtai augančius medžius — jie bus vešlesni, augins daugiau ūglių. Sparčiai ir vešliai augančias obelis geriau genėti vasarą, tuomet jos mažiau augins ūglių ir lapų, saulė pasieks visas šakas, ir subręs daugiau kokybiškų obuolių.
Jeigu buvo genėta pavasarį arba medis yra tinkamai suformuotas, derančių obelų šoninės šakos vasarą neliečiamos. Išpjaunamos tik viršutinės, jeigu užauga per didelės (galima genėti praėjus maždaug 2 savaitėms po žydėjimo), patrumpinami nauji horizontalūs ūgliai arba išpjaunami, išlaužiami nereikalingi vertikalūs ūgliai, kurie labai sutankina vainiką. užstoja saulę ir eikvoja daug maisto medžiagų. Derančios obelys dar kartą genimos ankstyva rudenį, kai sparčiai auga ir noksta vaisiai. Tuomet vėl išpjaunami pernelyg augantys nauji ūgliai.

Naudingi video:
Obels genėjimas (anglų kalba):

Vaismedžių vėžys

obels vėžys
Daugelyje sodų yra vaismedžių, sergančių vėžiu. Ant liemens ir storesnių šakų atsiranda gilios, negyjančios žaizdos, žievė apmiršta ir lupasi. Vėžį sukelia bakterijos ir parazitiniai grybai. Jis yra užkrečiamas. Iš pradžių vėžiu apkrėstoje vietoje žievė įdumba ir prikempa. Vėliau ji sutrūkinėja, nutrupa, ir atsiranda žaizda.

Ji negyja, kasmet vis platėja ir gilėja. Labai nuo vėžio nukentėk medžiai nustoja derėti ir sunyksta. Smarkiai apkrėstų jaunų medelių negydykite, o iškaskite ir sudeginkite. Senesnių vaismedžių vėžio žaizdas labai stropiai išpjaukite, apimdami iki 2-3 cm sveikos medienos, o drožles sudeginkite.

Žaizdą dezinfekuokite 5 proc. mėlynojo akmenėlio tirpalu ir užtepkite sodo tepalu ar aliejiniais dažais. Šis darbas atliekamas kovo pabaigoje, balandžio pradžioje.

Rožių priežiūra. Kada sodinti, kaip prižiūrėti rožes?

rožės sodas
Gėlyną papildėte kelių veislių rožėmis? Nusiteikite jas atidžiai prižiūrėti ir puoselėti. Tik negailėdami pastangą visą vasarą galėsite džiaugtis rožių žiedais. Lengvai prižiūrimų veislių rožes ne rečiau kaip kas dešimt dienų gausiai paliekite vasarošilčiu vandeniu ir pilkite ant šaknų, lapus apipurkškite tik tada, jei ilgai nelyja.

Kuo dažniau aplink rožių krūmus purenkite žemę, kad nesusidarytų šaknims kvėpuoti trukdanti žemių pluta. Žydėjimo periodu rožes treškite 3-4 kartus: pirmą kartą — pavasarį, antrą — kai formuojasi pumpurai, trečią — prieš pat žydėjimą, ketvirtą — vasaros pabaigoje.

Rinkitės daug azoto turinčias kompleksines arba specialiąsias trąšas. Sausomis trąšomis barstykite žemę aplink rožių krūmelius, paskui atsargiai papurenkite. Jei žemė sausa, rožes paliekite — maistingosios medžiagos pateks prie vandenį geriančių augalo šaknų. O skystas trąšas pagal nurodymą ant pakuotės ištirpdykite laistyti skirtame vandenyje. Jeigu norite, kad rožės pražystų antrą kartą (žinoma, tik kelis kartus žydinčios rožės), nuskabykite vos nužydėjusius žiedus. Atminkite: kuo ilgiau jų bus ant krūmo, tuo vėliau pasirodys, nauji ūgliai ir žiedai.
Auginate vijoklines rožes? Birželio mėnesį nuvytusius žiedus nukarpykite ne žemiau nei virš pirmosios stiprios akutės. Tik nepažeiskite ilgųjų metūgių, nes vystysis silpni šoniniai ūgliai. Jeigu aukštesni rožių krūmai imtų virsti, iš kelių pusių juos sutvirtinkite kuoleliais ir nežymiai matoma viela ar sintetiniu siūlu.
Kaip dauginti rožes? Paprasčiausias būdas — padalykite krūmą. Iškasę peiliu perpjaukite jį į kelias dalis, kad kiekvienoje liktų šaknų ir keletas atžalų.
Jei pavasarį nespėjote pasisodinti rožių.
Jei nespėjote rožių pasisodinti pavasarį, pasikonsultavus su specialistais jas galima sodinti ir vasarą. Rožėms parinkite atvirą, saulėtą, nuo šiaurės ir rytų vėjų apsaugotą kiemo ar sodo vietą. Iškasę duobę (ji turi būti tokio dydžio ir gylio, kad tilptų visa augalo šaknų sistema), įstatykite į ją rožių krūmą, užpilkite žemėmis ir gerai apspauskite šaknis. Krūmą gausiai paliekite. Kai susigers vanduo, viršutini žemių sluoksnį atsargiai supurenkite.

Rožių sodinimas maksimaliam žiedų kiekiui (anglų kalba):

Kvapusis tabakas

Kvapusis tabakas
Kvapusis tabakas „Tinkerbells F2″. Vienmetis, gerai auga trąšioje purioje dirvoje, tiek paunksnėje, tiek ir saulėje. Žiedai stipriai kvepia, ypač vakarais. Įvairių spalvų žiedai tinka želdynuose ir puokštėms. Aukštis 40 cm, žydi liepą—rugsėjį.

OBELIŲ IR KRIAUŠIŲ APSAUGOS PRIEMONĖS

Obelis pavasarį

Norint sunaikinti peržiemojusių kenkėjų kiaušinėlius, vikšrelius ir ligų sukėlėjus, prieš pumpurų brinkimą vaismedžius reikia nupurkšti 3 proc. nitrafeno arba 7 proc. karbamido, arba 10 proc. kalio chlorido tirpalu.
Norint išnaikinti rauplių askosporas ir besiritančius amarus, blakutes, lapsiukus ir verpikus, sprogstant pumpurams reikia purkšti bordo skysčiu arba 0,4 proc. vario chloridu, pridėjus 0,25-0,3 proc. trichlormetafoso-3. Tokiais pat chemikalais purškiama ir prieš vaismedžių žydėjimą, kai norima išnaikinti rausvąsias ir rudąsias erkes, žiemsprindžius ir kandis. Po vaismedžių žydėjimo ir krintant vaisių ukuomazgoins, reikia purkšti 0,4 proc. polikarbicidu, įmaišant mikrobiologinių preparatų — 0,5-1 proc. B1P, dendrobacilino ir entobakterino. Šiais chemikalais išnaikinamos rauplės, vaisiapūdžiai, rudmargės sukėlėjai ir kiti kenkėjai.

Rugiagėlė

Rugiagele
Rugiagėlė. Vienmetė. Nereikli, bet mėgsta saulėtą vietą. Žiedai įvairiaspalviai, kotai ilgi, užauga nuo 30 iki 90 cm, Sėjama tiesiai į gruntą lauke. Tinku rabatėse, gėlynuose, skinama puokštėms, žydi birželio—rugsėjo mėnesiais. Raudonoji kreisvė, Vienmetė, nereikli, pakanti sausrai. Gerai auga sausesnėje priesmėlio, ypač kalkingoje dirvoje, saulėtoje vietoje. Galima sėti tiesiai į dirvą. Tinka sodinti didelėmis grupėmis gėlynuose, rabatėse. Aukštis 40-45 cm. žydi gegužes—liepos mėnesiais.

Pievos priežiūra. Tinginio peva.

Tinginio pieva

Tokias pievas kaip natūralios prie namų labai mėgsta susikurti skandinavai. Dažnai ir mums įkyri ar darosi per sunku, trūksta laiko rūpestingai prižiūrėti lygią veją, tad kodėl nepamėginus nuobodžios žalios vejos paversti beveik natūralia žydinčia pieva? Skaityti toliau