Dulkių siurblys robotas yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori palengvinti savo buitį ir turėti daugiau laisvo laiko. Tačiau prieš įsigyjant šį prietaisą, svarbu atsižvelgti į kelis svarbius veiksnius, kad įsitikintumėte, jog pasirinksite tinkamą modelį.
Baterija
Baterija yra vienas svarbiausių veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti renkantis siurblį. Jos veikimo laikas nurodo, kiek laiko robotas gali valyti vienu įkrovimu.
Baterijos veikimo laikas gali skirtis priklausomai nuo dulkių siurblio roboto modelio, jo siurbimo galios, valymo režimo ir grindų tipo. Dulkių siurblių robotuose naudojamos dvi pagrindinės baterijų rūšys:
• Ličio jonų baterijos yra populiariausias pasirinkimas dulkių siurblio robotams. Jos yra lengvos, ilgaamžės ir turi didelę talpą.
• Nikelio metalo hidrido baterijos yra pigesnė alternatyva ličio jonų baterijoms. Jos yra sunkesnės ir mažiau ilgaamžės nei ličio jonų baterijos, tačiau turi didesnę galią.
Ličio jonų baterijos paprastai yra patikimesnės nei nikelio metalo hidrido baterijos. Ilgesnis baterijos veikimo laikas yra naudingas, nes leidžia robotui išvalyti didesnį plotą vienu įkrovimu. Tai ypač svarbu, jei turite didelius namus. Jei jūsų namų plotas yra nedidelis, jums puikiai tarnaus ir nikelio metalo hidrido baterijos.
Siurbimo galia
Siurbimo galia yra dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti. Kuo didesnė siurbimo galia, tuo efektyviau robotas pašalins dulkes ir nešvarumus. Jei turite daug kilimų ar naminių gyvūnų, jums reikės roboto su didele siurbimo galia.
Navigacijos technologija
Kambario žemėlapio funkcija. Siekiant sklandaus roboto siurblio darbo, būtina rinktis siurblį, kuris veikia pagal kambario žemėlapį. Kambario žemėlapis leidžia siurbliui sukurti namų planą, kuris padeda jam efektyviau valyti. Brangesni robotai dažniausiai turi kambario žemėlapio funkciją, pigesni ne. Tai reiškia, kad jie turi valyti atsitiktinai, o tai gali lemti tai, kad jie praleis kai kurias vietas.
Svarbu tinkamai pasirinkti siurblį pagal jūsų būsto dydį ir daiktus esančius jame. Viena dažniausių problemų, su kuria susiduria robotai, kurie neturi šios opcijos, stengdamiesi išvengti kliūčių pasiklysta, neranda kelio iki stotelės. Pažengę naujesnių modelių robotai naudodamiesi šiuolaikines navigacijos sistemas su jutikliais ir kameromis susikuria žemėlapį ir išvengia šios problemos.
Filtrai.
Dulkių siurbliai robotai su HEPA filtrais yra puikus pasirinkimas žmonėms, turintiems įvairių alergijų. Jie gali padėti sumažinti alergenų kiekį ore ir pagerinti alergiškų žmonių gyvenimo kokybę. Žinoma, renkantis dulkių siurblį robotą su HEPA filtru, taip pat svarbu atsižvelgti į kitus veiksnius, tokius kaip siurblio galia, valymo funkcijos ir kaina. Tačiau jei turite alergiją, HEPA filtras yra vienas iš svarbiausių kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti. HEPA yra santrumpa nuo „High Efficiency Particulate Air“ (liet. „itin didelio efektyvumo oro dalelių filtras“). HEPA filtrai yra gaminami iš stiklo pluošto ir yra labai efektyvūs pašalinant ore esančias kietąsias daleles. Jie gali pašalinti iki 99,97% ore esančių dalelių, kurių dydis yra 0,3 mikrono ar didesnis.
Roboto matmenys.
Prieš įsigyjant dulkių siurblį robotą, svarbu įvertinti jo matmenis, ypač jo aukštį, jei turite baldų su žemomis nišomis, turite įsivertinti, kad jis ten negalės įvažiuoti ir šitas vietas turėsite valyti rankiniu būdu.
Slenksčio aukštis.
Atkreipkite dėmesį į gamintojo deklaruojamą „Maksimalų slenksčio aukštį“ ypač tai svarbu, jei turite aukštesnius slenksčius ar storus kilimus.
Laiptai.
Kai kuriems siurbliams robotams dviejų aukštų namas yra iššūkis. Tačiau ši problema yra aktuali ne visiems, nes daugumai robotų yra montuojami jutikliai, neleidžiantys robotui nukristi nuo laiptų ar atbrailų. Tokiu atveju perkant siurblį būtina įsitikinti, kad ši funkcija yra ir, kad ji veikia. Ši funkcija paprastai veikia naudojant sensorius, kurie aptinka laiptų pakopų kraštus. Kai robotas artėja prie laiptų, jis sustabdo judėjimą ir grįžta į ankstesnę vietą.
Yra keletas skirtingų laiptų sensorių tipų:
• Infraraudonųjų spindulių jutikliai yra labiausiai paplitęs laiptų funkcijos tipas. Šie jutikliai aptinka laiptų pakopų kraštus, atspindėdami infraraudonuosius spindulius nuo jų.
• Ultragarsiniai jutikliai taip pat gali būti naudojami laiptų funkcijai. Šie jutikliai siunčia ultragarso bangas ir aptinka laiptų pakopų kraštus, atspindėdami jas.
• Kombinuoti jutikliai naudoja infraraudonuosius spindulius ir ultragarsą, kad užtikrintų didesnį tikslumą.
Vitrininiai langai.
Robotams, kurie naudoja infraraudonųjų spindulių jutiklius vitrininiai langai taip pat gali sudaryti rimtų keblumų. Infraraudonųjų spindulių jutikliai yra naudojami dulkių siurbliuose siekiant nustatyti kliūtis ir išvengti susidūrimų su objektais namuose. Šie jutikliai veikia siųsdami infraraudonuosius spindulius į priekį aptikdami juos atspindinčius paviršius ar objektus. Tačiau yra tam tikri apribojimai, ypač kas yra susiję su vitrininiais langais arba kitais blizgiais paviršiais. Kadangi vitrininio lango stiklas yra blizgus, šie jutikliai interpretuoja stiklo atspindėtą infraraudonąjį spindulį kaip kliūtį ir priima klaidingą signalą, kad priekyje yra kliūtis. Dėl šios klaidos dulkių siurblys gali sustoti arba keisti kryptį.
Triukšmo lygis
Triukšmo lygis taip pat yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti. Jei turite mažamečius vaikus ar augintinius, kurie yra jautrūs garsui, jums reikės roboto su žemu triukšmo lygiu. Didelis trukšmas Nepatogus triukšmas gali kelti nepatogumų ir trukdyti jūsų kasdieniniam gyvenimui. ‚dB‘ triukšmo matavimo vienetas naudojamas apibūdinti triukšmo lygį. Dauguma siurblių pardavėjų pateikia šį rodiklį produkto specifikacijose. Kuo mažesnis dB lygis, tuo mažiau triukšmo jums kels siurblys
Priežiūros lengvumas
Ši tema apima ne tik kasdieninės priežiūros užduotis, bet ir priemonių prieinamumą bei remonto galimybes. Štai keletas svarbių aspektų apie siurblio roboto „priežiūros lengvumą“:
Dulkių Talpos ir Filtrai.
Dauguma siurblių robotų yra sukurti su lengvai prieinamomis dulkių talpomis ir išimamais filtrais. Tokios konstrukcijos leidžia vartotojams greitai ir be vargo išvalyti ir pakeisti šias dalis, palaikant maksimalų siurblio efektyvumą.
Kai kurie siurbliai robotai turi programą, kuri po kiekvieno valymo sesijos automatiškai valo šepetėlius, ištuština dulkių ar vandens bakelį. Tai sumažina rankų darbą ir užtikrina, kad siurblys visada veiktų optimaliai.
Grindų valymo šluosčių priežiūra.
Daugelis šiuolaikinių dulkių siurblių robotų, turinčių plovimo funkciją, taip pat turi specialią programą, skirtą savarankiškai išsiplauti šluostes.Ji gali apimti šiuos veiksmus:
• Šluosčių valymas: Siurblys gali naudoti vandenį ir ploviklį, kad išplautų šluostes.
• Šluosčių džiovinimas: Siurblys gali naudoti šilumą ar ventiliaciją, kad išdžiovintų šluostes.
• Šluosčių dezinfekavimas: Siurblys gali naudoti UV šviesą ar kitas dezinfekavimo priemones, kad pašalintų bakterijas ir virusus.
Ši programa padeda užtikrinti, kad valymo šluostės būtų visada švarios ir efektyvios. Tai taip pat gali padėti sumažinti bakterijų ir virusų plitimą namuose.
Jei jūsų dulkių siurblys robotas neturi automatinės valymo šluosčių programos, jums reikės patiems išplauti valymo šluostes. Tai patartina atlikti bent vieną kartą per savaitę.
Programinė Įranga ir Atnaujinimai.
Siurblių robotų gamintojai dažnai teikia programinės įrangos atnaujinimus, kad pagerintų funkcionalumą ir efektyvumą. Patikimi modeliai gali atnaujinti savo programinę įrangą automatiškai per Wi-Fi ryšį, todėl jums nereikės rankiniu būdu atlikti atnaujinimų.
Priedai ir Remonto Galimybės:
Pasirenkant siurblį svarbu įvertinti garantinio aptarnavimo prieinamumą. Priklausomai nuo gamintojo ir modelio, gali atsitikti, kad nėra galimybės lengvai įsigyti atsarginių detalių, tokių kaip šepetėlių rinkinių, filtrų ar kitų reikalingų dalių. Taip pat yra svarbu, kad šias dalis būtų lengva pakeisti arba atnaujinti.
Išmaniosios funkcijos.
Daugelis dulkių siurblių robotų turi išmaniąsias funkcijas, pvz., galimybę valdyti juos išmanaus telefono pagalba. Jei ieškote roboto su išmaniosiomis funkcijomis, įsitikinkite, kad jos yra jums aktualios. Labai svarbu, kad programėlės kuriomis nustatoma valymo grafikai, zonos ir kita būtų nustatomos lengvai bei paprastai. O tai vartotojui suteikia ne tik daugiau galimybių, bet taip pat padeda efektyviai priežiūrai ir valymui, optimizuojant resursų naudojimą ir užtikrinant, kad siurblys atliktų užduotis taip, kaip tai pageidauja vartotojas.

Jei jau turite įsigiję siurblį robotą, balsuodami ar palikdami komentarą padėsite kitiems teisingai pasirinkti.
Balsuokite ir rašykite komentarą žemiau esančioje formoje.

Kaip persodinti orchidėją skaitykite čia: Orchidėjų persodinimas

Substratas orchidejoms.
Svarbu atsiminti, kad skirtingoms orchidėjų rūšims gali būti naudojami skirtingi substratai, todėl geriausia rinktis jau paruoštą orchidėjų substratą, kuris tinkamai atitinka augalų poreikius. Be to, substratas turėtų būti atnaujinamas kas 1.5-2 metus arba kai pastebima, kad orchidėja suglebo ar vizualiai būklė pabogėjo.
Orchidėjoms reikia specialaus substrato, nes jos natūraliai auga ant medžių, uolų arba kitų augalų paviršių, o ne žemėje.
Čia keletas medžiagų, kurios galėtų būti naudojamos substrato gamybai:
1. Baltosios sąmanos ( Sphagnum samanos ): Šių augalų samanos yra labai naudingos orchidėjų substratuose. Jos yra gerai drenuojančios ir puikiai išlaiko drėgmę, taip pat suteikia patrauklią struktūrą.
2. Orchidėjų žievė: Įvairių rūšių orchidėjų žievė. Tačiau tokių medžių kaip pušies, ąžuolo arba kriaušės žievė, taip pat gali būti naudojamos substratuose. Jos suteikia struktūrą, pagerina drenažą ir padeda šaknims gauti oro.
3. Kokoso pluoštas: Kokoso pluoštas yra populiarus alternatyvus substrato komponentas. Jis puikiai sugeria vandenį, tačiau tuo pat metu užtikrina gerą drėgmės kontrolę ir išlaiko oro cirkuliaciją šaknyse.
4. Perlitas ir keramzitas: Šie mineraliniai komponentai taip pat gali būti pridedami, siekiant pagerinti drenažą. Perlitas yra vulkaninio kilmės ir yra lengvas, bet labai drenuojantis, o keramzitas yra molio granulės, kurios taip pat padeda išlaikyti tinkamą substrato drenažą.
5. Anglis: Skiltelės iš akmens anglies arba kokosų anglies gali būti pridėtos, siekiant išlaikyti substrato skaidrumą ir užkirsti kelią įvairiems kenkėjams ar ligoms.
6. Medienos mulčas arba durpės: Šie komponentai taip pat gali būti naudingi, padedant sukurti tinkamą substrato sudėtį. Medienos mulčas gali būti įvairių medžių rūšių.

Kokios yra orchidėjų ligos ir kovos būdai skaitykite čia: orchidėjų ligos

Naudingas video:

Kadangi kava pastaruoju metu tapo itin populiariu gėrimu, nieko nuostabaus, kad ten, kur kavamedžiai neauga natūraliai, žmonės bando juos auginti kaip kambarinius, žiemos sodų ar oranžerijų augalus. Kambaryje kavamedį galima išauginti pasėjus jų sėklų, gavus dovanų šakelę ir padauginus auginiais arba tiesiog grožėtis vazone pasodintu šiuo augalu, įsigytu prekybos centre.

Kavamedžiai (Coffea L.) – raudinių (Rubiaceae) šeimos 8- io m aukščio visžaliai medžiai ir krūmai, ne tik vertingi savo vaisiais, bet ir dekoratyvūs, todėl gėlininkų mėgėjų auginami kaip kambariniai augalai. Auginami patalpose jie nepasiekia tokio aukščio kaip savo gimtinėje Etiopijoje, kur ir dabar natūraliose augavietėse, Kafos upės slėniuose, kalnynuose (1000-2000 m virš jūros lygio) gausu kavos medelių – jie čia auginami plantacijomis. Genties pavadinimas kilęs nuo arabiško gėrimo Coffea, gaminamo iš kavos pupelių, pavadinimo. Gentyje yra apie 60 rūšių augalų, paplitusių tropinėse Azijos ir Afrikos dalyse, Madagaskaro saloje. Namų sąlygomis kavamedžiai užauga iki 1-1,5 m aukščio, o apie 20 metų ir senesni augalai gali siekti net iki 3 m aukščio. Oranžerijose ir žiemos soduose kavamedžiai išauga aukštesni, iki 3-4 m aukščio.
Kavamedžių rūšys. Kavos skonis priklauso nuo kavamedžio rūšies ir veislės. Labiausiai paplitusios 3 rūšys: arabinis (C. arabica L.), liberinis (C. liberica W. Bull ex Hiern) ir didysis kavarnedis (C. canephora Pierre ex A. Froehner, sin. C. robusta). Arabinių kavamedžių pupelių kava skaniausia, tačiau jie lepiausi, jiems būtina šiluma ir drėgmė. Liberiniai kavamedžiai – iki 12 m aukščio užaugantys krūmai, pakeliantys karštesnį ir sausesnį klimatą. Jų lapai ilgi, iki 30 cm, o uogos – net 2 cm dydžio. Didieji kavamedžiai dar atsparesni karščiams, bet šios kavos skonis vertinamas prasčiausiai.

VERTINGIAUSI ARABINIAI KAVAMEDŽIAI Dažniausiai namų sąlygomis auginami arabiniai kavamedžiai laikomi vertingiausia kavamedžių rūšimi, turinčia geriausias aromato savybes ir mažiau kofeino. Šie augalai pasižymi puošnia lapija, kvapiais žiedais ir originaliai atrodančiais vertingais vaisiais. Jei aplinkos sąlygos kambaryje ar šiltnamyje kavos medeliui patinka, po 2-3 metų pavasarį ar vasaros pradžioje jis pražysta baltais, smulkiais, maloniai kvepiančiais žiedeliais, sutelktais nedidelėmis kekėmis beveik lapų pažastyse, labai trumpais koteliais. Kadangi kavamedžiai – savidulkiai augalai, po žydėjimo užsimezga valgomi vaisiai – vyšnios formos 1,5 cm dydžio uogos, sunokstančios po 6-7 mėnesių. Iš pradžių vaisiai būna žali, paskui geltoni ar nokdami parausta, o visiškai sunokę įgauna tamsiai rudą spalvą, jų minkštimas sultingas (tąsus), saldaus skonio. Vaisiaus viduje yra 2 sėklos – kavos pupelės, plokščiomis puselėmis prisispaudusios viena prie kitos. Arabikos pupelės būna nuo žaliai geltonos iki žaliai mėlynos spalvos. Šviežios arabinių kavamedžių pupelės turi tonizuojamai veikiančio alkaloido – 0,65-2,7 proc. kofeino, 8 proc. cukrų, 13 proc. baltymų, 12 proc. riebalų. Dėl jose esančio alkaloido padažnėja ir pailgėja kvėpavimas, sustiprėja širdies veikla, pakyla nukritęs kraujospūdis, išsiskiria daugiau šlapimo ir padidėja skrandžio sulčių gamyba.
KOKIŲ AUGINIMO SALYGŲ PAGEIDAUJA? Dauguma gėlininkų mėgėjų prižiūrėdami kavamedžius daro klaidų, kurių galima išvengti laikantis kelių taisyklių. Kavamedžiai geriausiai jaučiasi gerai vėdinamoje patalpoje, šviesioje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių, kur laikosi 18-20 °C temperatūra ir 75-85 proc. oro drėgnis. Iš pradžių juos galima įkurdinti ant rytinės ar pietrytinės palangės ar netoli lango, o vėliau net iki kelių metrų užaugančiam kavos medeliui prireiks kur kas daugiau erdvės. Tinka šildoma veranda arba vieta prie didelių, žemę siekiančių langų. Kavamedžiams svarbu, kad gautų kuo daugiau šviesos. Ant šiaurinės palangės ar toje pusėje prie lango kavamedžiui visai netinkama vieta, nes trūks šviesos ir augalas gali pradėti skursti. Ir priešingai – jaunam, iki 2 metų, kavamedžiui pavojinga ir tiesioginė saulės šviesa, nes gali apdeginti lapus. Kad suaugęs (apie 4-7 metų) kavamedis suformuotų visaverčius žiedynus, būtina tiesioginė saulės šviesa. Užsimezgusiems ir besiformuojantiems vaisiams šviesos reikės mažiau, todėl augalą reikėtų pernešti i kitą vietą. Jei tai padaryti sąlygų nėra, teks langą pridengti užuolaida ar balta daržo plėvele (agrodanga). Kavamedžiai nepakenčia sauso oro, todėl reikėtų jį drėkinti. Galima rytais augalus apipurkšti ir minkštu vandeniu. Galite pasinaudoti šiuo patarimu: į gilesnį padėklą priberkite keramzito grūdelių ar smulkių akmenukų, įpilkite minkšto vandens ir ant akmenukų pastatykite vazoną. Kad neužmirktų šaknys, prieš sodindami pasirūpinkite drenažu. Kavamedžius žiemą patariama laikyti vėsiau, 14-16 °C, bet ne žemesnėje kaip 12 *C temperatūroje, laistyti reikėtų saikingai minkštu vandeniu (galima ir virintu), kartais nupurkšti lapus. Nuo balandžio mėnesio laistyti reikėtų dažniau, vasarą – gausiai minkštu vandeniu, dažnai purkšti. Kavamedžiai nepakenčia didelių temperatūros svyravimų, netvarkingo laistymo – perdžiovinimo ar užmirkimo. Nuo balandžio iki rugsėjo pradžios reikia tręšti kas 2 savaites organinėmis ir mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje daugiau kalio. Vasarą galima išnešti į nešildomą verandą, balkoną ar terasą. Žiemą patariama kartą per mėnesį tręšti 0,1 proc. koncentracijos mineralinių trąšų tirpalu. Žiemą ar pavasario pradžioje išaugusius didelius augalus reikėtų apgenėti, patrumpinti viršūnę ir didžiąsias šakas, išpjauti sutankėjusias, netaisyklingai išsilanksčiusias šakas, kad augalas gautų daugiau šviesos. Dar reikia prisiminti, kad augimo metu negalima augalo perstatyti į kitą vietą. Kavamedis į tai jautriai reaguoja, pradeda mesti lapus. Jam nepatinka net ir 30-40° pakeistas kampas. Apie tai kavamedis taip pat praneša krintančiais lapais.

SODINIMAS IR PERSODINIMAS. Iki 3 metų jaunus augalus patariama persodinti kasmet pavasarį, o vėliau – kas 2-3 metus. Kiekvieną pavasarį pakeiskite nors viršutinį žemės sluoksnį. Tinkamiausias – silpnai rūgščios reakcijos substratas (iki 6,5 pH), paruoštas iš rūgščių durpių (2/6 dalys), kompostinės (1/6 dalis), velėninės (1/6 dalis) ir lapinės (1/6 dalis) žemės bei smėlio (1/6 dalis). Kad substrate geriau laikytųsi drėgmė, galima pridėti smulkintu kiminu.
DAUGINIMAS. Kavamedžiai dauginami sėklomis ir viršūniniais auginiais. Vegetatyviškai padauginti augalai išlaiko motininio augalo savybes, o išauginti iš sėklų ne visada būna tokie pat. Vegetatyvinam dauginimui tinka 3-4 metų žydėjusių medelių jaunos vienmetės šakelės, kurias geriausia imti iš augalo vidurio. Ūglius supjaustykite auginiais su 2-4 lapeliais. Apatinę auginio dalį nupjaukite įstrižai, kad būtų didesnis šaknijimosi paviršius, o viršutinę dalį – įprastai (stačiai – kad mažiau išgarintu drėgmės). Paruoštus auginius sodinkite į neutralios reakcijos durpių (aukštapelkės) ir perlito (vermikulito) mišinį. Prieš sodinimą apatinius auginių galiukus apvelkite biostimuliatoriaus milteliais arba pamirkykite jų tirpale. Tai skatins šaknelių augimą. Prieš sodinimą substratą perliekite šviesiai rožiniu permanganato tirpalu. Auginius sodinkite taip, kad apatiniai 2 lapeliai iki pusės būtų užberti žemėmis. Laikykite 20-22 °C temperatūroje uždengę plėvele ar stiklu. Kasdien pravėdinkite, jei reikia, apipurkškite, kad oras būtų drėgnas. Maždaug po 35 dienų pradės augti viršutinis pumpuras. Kai pasirodys nauja lapų pora, galima persodinti į mažus, 5-7 cm skersmens, vazonėlius su paruoštu žemiu mišiniu. Į jį dar galima įberti smulkintu medienos anglių.

PATARIMAS. Jeigu kavamedį nusipirkote gėlių parduotuvėje, iš pradžių augalas gražiai atrodo, nes pasodintas į durpinį subdstratą ir auginamas šiltnamiuose ir auginamas ant hidroponinio stalo, kur kasdien pamaitinamas nedidelės koncentracijos trąšų tirpalu, dar gavęs ir augimaą skatinančių hormonų, nuo kurių lapai tampa sodriai žali. Po kiek laiko namuose tų medžiagų veikkimas pasibaigia, augalas nuvargsta ir nunyksta. Todėl patariama įsigytą parduotuvėje kavamedį persodinti į žemių mišinį su kompostine žeme – tada augalas išliks dekoratyvus ir gerai augs, kartu bus mažiau problemų dėl tręšimo. Jei nusipirkote kavamedį ir vazone auga keli pasodinti augalai, juos išsodinkite po vieną į atskirus vazonus, kad geriau stiprėtų.
Video (rusiškai) Kavos medžio auginimas, dauginimas, priežiūra.

Į ką atkreipti dėmesį? Kolekcininko Zeniaus S. nuomone, Lietuvoje kaktusų atsparumas žiemą labai priklauso nuo to, iš kur augalas kilęs ir kokios jam sudarytos augimo sąlygos. Vienareikšmiškai tvirtinti, kad minėtos kaktusų rūšys mūsų žiemas ištvers 100%, jokiu būdu negalima. Šliaužiančiąją opuncijų gėlininkas turėjo atsisiuntęs iš trijų skirtingų vietų ir tik viena atmaina (egzempliorius) pasirodė tinkama augti kolekcijos augyne Marijampolėje. Tą patį augintojas gali pasakyti ir apie kalninę opunciją. Pavyzdžiui, trapiosios opuncijos auga nuo Teksaso (šie klonai tikrai iššals Lietuvoje) iki Kanados šiaurės (kur šalčiai siekia iki -50 °C). Labai daug priklauso ir nuo augimo sąlygų. Kolekcininko motininiai augalai auga dviejose vietose: ant molingo kalniuko, užpilto maždaug 10-15 cm žvyro sluoksniu, ir truputį pakeltoje lysvėje, užpildytoje žemiau minimu substratu. Taigi vienos rūšys geriau auga vienur, kitos kitur.

Vieta ir dirvožemis. Kaktusams augti tinkamiausia saulėta vieta, priesmėlio arba lengvas priemolio dirvožemis, laidus drėgmei ir orui. Jei norite, kad kaktusai gerai augtų ir žiemotų mūsų sąlygomis, Zenius S. pataria pasiruošti substratą iš 7 dalių smėlio (tinka ir žvyras, svarbu, kad tik būtų ne iš karjero arba bent jau kurį laiką plautas lietaus), 2 dalių durpių ir 4 dalių priemolio (daugumos kaktusų šaknys paviršinės, silpnos, tad praverstų dar šiek tiek grūstų plytų ar akmenų skaldos, kad augdamas augalas neišvirstų).
Ar reikia tręšti? Neretai klaidingai manoma, kad kaktusams trąšų nereikia. Iš tikrųjų reikia, ir daug. Dauguma išvardytų kaktusų yra kilę iš sausringų vietovių, kur karštis, šaltis, vėjas intensyviai ardo uolienas ir dirvožemyje gana daug mineralinių medžiagų. Kaktusų augintojas rekomenduoja kibirui žemės įmaišyti apytiksliai 20 g superfosfato ir 5g kalio chlorido, nepakenktų ir mikro elementai, tinka naudoti ir kompleksines trąšas su mikroelementais. Geriausia kaktusus tręšti pavasarį, tuomet dar galima naudoti ir kompleksines trąšas su minimaliu azoto kiekiu. Vasaros antroje pusėje augalų reikėtų nebetręšti, mažinti laistymą, kad jie spėtų iki rudens sumedėti ir gerai pasiruoštų mūsiškei žiemai.

Kaip laistyti kaktusus? Svarbus veiksnys yra augalo atsparumas drėgmei. Jeigu nesiruošiame augalui statyti stogo, šis veiksnys yra vienas iš lemiamų. išvardytos kaktusų rūšys, jei augs aukštesnėje vietoje ir vandeniui laidžiame dirvožemyje, gali atlaikyti mūsų darganotą rudenį ir žiemą, gal tik trapioji opuncija kiek jautresnė. Klaidingai manoma, kad kaktusų galima visai nelaistyti, – vasaros pradžioje, jų intensyvaus augimo laikotarpiu, juos galima (ir netgi pageidautina) laistyti.

Meksikoje, Amerikoje bei šaltesnio klimato Europos šalyse lauke augantys kaktusai puošia aplinką, o Lietuvoje tai dar retenybė. Iš tiesų pasirodo, kad esama kaktusų, žiemojančių vėsesnio klimato šalyse, o pastaruoju metu jie populiarėja ir Lietuvoje.
Ko reikia kad kaktusai sėkmingai augtų Lietuvoje…
Lauke žiemojančioms opuncijoms sėkmingai augti ir žydėti reikalingos kelios sąlygos. Pirmiausia turi būti saulėta vieta. Jeigu trūksta šviesos, jos mažai, augalai žydi menkai arba iš viso nežydi. Antra sąlyga – prastoka, vandeniui laidi dirva. Tinkamiausios yra prastesnės priesmėlio arba smėlio dirvos, nes opuncijos, kaip ir visi kaktusai, nepakelia drėgmės pertekliaus, ypač žiemą. Taip pat joms netinka labai trąšios dirvos, tad jų nereikia niekuo tręšti, net ir kaktusų trąšomis. Trąšos skatina vegetatyvinės masės augimą, tačiau stabdo žiedinių pumpurų krovimą. Dar viena šalčiui atsparių opuncijų specifika vėlai rudenį, atšalus orams, jos raukšlėjasi ir gulasi ant žemės, o pavasarį, nuo šilumos vėl pučiasi ir keliasi. Jeigu parenkama tinkama vieta, opuncijos – labai lengvai auginami augalai. Jos, kaip ir kambarinės opuncijos, dauginamos stiebų nareliais. Nareliai šaknijami tiesiai į dirvą, atvirame grunte. Geriausias laikas opuncijoms dauginti – gegužės mėnuo. Kadangi jos šalčiui visiškai atsparios, dengti nereikia.

Ištvermingiausios opuncijos (Opuntia): kalninės (O. phaeacantha), kalninės geltonžiedės (O. phaeacantha var. camanchica ). uolinės (O. polyacantha), trapiosios raudonžiedės (O. fragilis), Opuntia rhodantha. Prie jų priskiriama ir daugelis sodinių formų ir pačių išvestų sėjinukų, tinkamų mūsų klimatui. Įdomūs augalai yra uolinės opuncijos `Chameleon’ (sėjinukai): iš pradžių pražysta geltoni žiedai, kitą dieną – jau oranžiniai. Tuo pačiu metu žydi kelių spalvų žiedai. Opuncijų veislės `Super Rutila Yellow` dalis stiebų beveik cilindriški. Jų žiedai – geltoni su oranžiniais kuokeliais, žydėjimo metu tampa rožiniais su lašišų atspalviu. Išauga iki 20 cm aukščio.
ZENIAUS S. LIETUVOJE ŽIEMOJANČlŲ KAKTUSŲ KOLEKCIJA. Egzotinių augalų augintojas Zenius S. iš Marijampolės daugybę metų domisi egzotiniais augalais, kurie gali augti Lietuvoje natūraliomis sąlygomis ar šiek tiek pridengti. Tokių mums neįprastų augalų yra ne tiek jau mažai. Tai kaktusai, jukos, bambukai ir kt.

Pasak kaktusų kolekcininko, ne visiškai teisingas teiginys, jog kaktusai yra tik Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pusdykumių augalai. Pasirodo, jie išplitę ir Amazonės džiunglėse ir arktinėje Kanadoje. Kaktusai atsparūs ir didelei drėgmei, ir kankinamai sausrai, ir spiginančiam šalčiui. Pasak kolekcininko, bėda ta, kad nėra tokių jų rūšių, kurios būtų atsparios ir drėgmei, šalčiui tuo pačiu metu (kitaip tariant, galėtų laisvai augti Lietuvoje). Vis dėlto yra keletas kaktusų rūšių, kurios labai atsparios šalčiui ir, jei dirvos drenažas geras, gali pakęsti mūsų labai drėgną (ypač žiemą) klimatą.
Kokias rūšis galima auginti Lietuvoje? Anot kolekcininko, kaktusų yra labai daug rūšių. Įvairioje literatūroje pateikiami labai skirtingi šių augalų atsparumo šalčiui ir drėgmei įvertinimai. Apibendrinęs įvairių šaltinių medžiagą ir pats Marijampolėje praktiškai išbandęs įvairių kaktusų rūšių auginimą lauke augintojas mano, kad Lietuvoje galima bandyti auginti šliaužiančiąsias, storašaknes, kalnines, uolines ir trapiąsias opuncijas, rutulinius kaktusus eskobarijas ir stambiadyglius ežiažvakius.
•Šliaužiančiosios opuncijos (O. humifusa) ir kalnines opuncijos (O. phaeacantha) -greitai auga, žydi geltonais žiedais. Zeniaus S. auginami abiejų rūšių augalai labai gerai žiemojo. Taigi jie gali ištverti iki -30 °C šalčius. Šliaužiančiųjų opuncijų nareliai dideli, maždaug per delną. Kalninių optuncijų taip pat nemaži, mažiausi trapiųjų.
• Storašaknes opuncijos (O. macrorhiza) silpniau auga už šliaužiančiąsias ir kalnines opuncijas, žydi puošniais geltonais ir oranžiniais žiedais (žydėjimo metu keičia žiedų spalvą), žiemoja vidutiniškai gerai, kiek prasčiau nei šliaužiančiosios ir kalninės opuncijos. Gali ištverti iki -25-30 °C šalčius žiemą (jei sausa).
• Uolinės opuncijos (O. polyacantha) auga gana gerai, žydi raudonais žiedais, žiemoja gerai arba vidutiniškai.
• Trapiosios opuncijos (O. fragilis) žiemoja prastokai, Zeniaus S. turimos dar nežydėjo. Šios opuncijos opios, nes labai trapūs nareliai – netyčia prisiglaudus nulūžta, nukrinta ant žemės ir gana greitai įsišaknija. Šie kaktusai auga daugiau j plotį.
• Eskobarijos (Escobaria missourensis) žydi oranžiniais žiedais, dygliai išsidėstę netaisyklingai kauburėliuose, žiemoja vidutiniškai, auga labai lėtai. Suaugusios būna degtuko dėžutės dydžio. Šie kaktusai daug energijos sunaudoja žydėjimui, ypač vaisiams ir sėkloms užauginti. Tai gerokai sumažina jų atsparumą žiemai, todėl rutulinių kaktusų (eskobarijų ir ežiažvakių) žydėjimą reikėtų riboti.
• Stambiadygliai ežiažvakiai (Echinoce reus triglochidiatus) kaktusų augintojo kolekcijoje dar nežydėjo, žiemoja vidutiniškai, auga lėtai. Jų dygliai išsidėstę tvarkingai eilėmis.

Įdomus video (Rusiškai) kaktusų dauginimas iš sėklų, kaktusų persodinimas:

Įdomus video (Angliškai) kaktusų auginimas persodinimas:

Nors sakoma, kad namų širdis – židinys, iš tiesų – tai virtuvė. Būtent šioje namų erdvėje praleidžiame pakankamai daug laiko, čia gimsta gardžios vakarienės, kurios suburia visą šeimą ar artimuosius, čia prie kavos puodelio draugės dalinasi savo nuotykiais ir įspūdžiais, čia prasideda, o dažnai ir baigiasi diena. Tad nieko nuostabaus, kad kiekvienas nori susikurti svajonių virtuvę, kurioje būtų jauku ir patogu. Visgi, kokybiški virtuvės baldai gana brangūs, todėl daugeliui žmonių kyla klausimas, kas iš tiesų lemia virtuvės baldų kainą? Į šį klausimą atsako ekspertai, kurių specializacija – virtuvės baldai Šiauliuose.
Virtuvės dydis ir dizainerio paslaugos
Kuo virtuvė didesnė, tuo daugiau jai reikės baldų, priešingu atveju erdvė atrodys neišbaigta ir nyki, todėl nieko nuostabaus, kad, turint didelę virtuvę, reikia ir plačiau praverti piniginę. Be to, norint susikurti praktišką ir stilingą erdvę, bus sudėtinga išsiversti be profesionalaus baldų dizainerio paslaugų. Dizaineris, įvertinęs patalpos charakteristikas, gali pasiūlyti optimaliausiai jūsų virtuvei tinkančius baldus, kurie maksimaliai išnaudotų erdvę, atitiktų jūsų poreikius, būtų funkcionalūs ir patogūs. Tiesa, daug kam kyla klausimas: kas pigiau – individualiai suprojektuoti baldai ar baldai iš salono?
Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą gana sudėtinga. Individualiai suprojektuotų virtuvės baldų kaina gali svyruoti nuo 1 tūkst. eurų iki 20 tūkst. eurų ir daugiau, tad viskas priklauso nuo finansinių galimybių ir užgaidų. Tuo tarpu, baldų salonai siūlo šiek tiek piniginei draugiškesnes kainas, tačiau anksčiau laiko nereiktų apsidžiaugti, nes įsigytą baldų komplektą teks surinkti pačiam, o jei to nesate niekada daręs, geriau jau samdyti profesionalius baldų surinkėjus. Be to, reiktų paskaičiuoti, kiek kainuos įsigytų baldų atvežimas į namus ir pan.
Galiausiai specialistai perspėja, kad virtuvės baldai, kuriuos įsigysite baldų salone, niekada nepranoks tų, kuriuos suprojektavo dizaineris, įvertinęs individualius jūsų poreikius ir virtuvės kambario specifiką.
Pasirinktos medžiagos
Virtuvės baldai Šiauliuose ar kitame mieste gali nustebinti savo plačiu medžiagų pasirinkimu: pradedant nuo laminuotos medžio drožlių plokštės (LMDP) ir baigiant medžio masyvo baldais.

Kokią plokštę rinktis virtuvės baldams Pati pigiausia virtuvės baldų medžiaga – Lenkijoje pagaminta LMDP, tačiau, jei vertinate ilgaamžę kokybę, žema kaina nereiktų susižavėti, geriau šiek tiek pataupyti ir rinktis italų, vokiečių ar austrų produkciją.

Tarpinis variantas tarp LMDP ir medžio masyvų baldų – dažytas MDF. Tai tvirta ir patikima medžiaga, puikiai tinkanti baldų gamyboje. Be to, galima rinktis iš pačių įvairiausių spalvų, kurios virtuvei suteiks žaismingumo.

Medžio lukšto baldai: Natūralas medžio lukštas klijuojamas ant MDF plokštės.

Medžio masyvo baldai suteiks jūsų virtvei solidumo, prabangos jausmą, dažnu atveju medžio masyvas naudojamas fasadinėms virtvės detalėms (durelėms, korpso šonams ir pan.) Kitos daldo detalės gaminamos iš LMDP ir tik retu atveju visas baldas gaminamas iš natūtralaus medžio.

Pasirenkamų baldinių medžiagų privalumai/trūkumai:

LMDP: Privalumai – gera kaina, priklausomai nuo gamintojo pakankamai tvirta medžiaga, sunkiai pažeidžiamas, platus tekstūrų pasirinkimas, sunkiai braižosi. Trūkmai – kai kurie tai įvardija kaip trūkumą – briaunuojami detalių kraštai, tačiau teisingai parinkus briauną sunku tai pastebėti, kitas trūkumas – reaguoja į drėgmę.

Dažytas MDF: Privalumai – šiek tiek brangesnis už LMDP, platus spalvų pasirinkimas, nesibriaunuoja detalių kraštai. Trūkmai – lengvai pežeidžiama, braižosi.

Medžio lukštas: Privalumai – pigesnis už medžio masyvą, atrodo kaip natūralus medis, gana didelis tekstūrų pasirinkimas. Trūkmai – pažeidžiamas – braižosi, reaguoja į drėgmę.

Medžio masyvo baldai: Privalumai – Solidus, prabangus vaizdas. Trūkumai – didelė kaina, reaguoja į drėgmę (pastačius blogai vėdinamose patalpose mediniai baldai linkę deformuotis, vėliau džiūstant medienai ji skyla).

Kokį virtuvės stalviršį pasirinkti. Stalviršiai gali būti gaminami iš tos pačios LMDP, medžio masyvo, akmens masės ar dirbtinio akmens. Pastarasis variantas savo savybėmis nė trupučio nenusileidžia natūraliam akmeniui, o kartais net yra ir labiau vertinamas. Tiesa, šis pasirinkimus nėra labai pigus, tačiau įsigiję tokio tipo stalviršį, galėsite jį sėkmingai naudoti daugelį metų.

Pasirenkamų stalviršių privalmai/trūkmai:

LMDP: Privalumai – gera kaina, pakankamai tvirtas, sunkiai pažeidžiamas, platus tekstūrų pasirinkimas, sunkiai braižosi. Trūkmai – reagoja į karštį (negalima dėti karštų puodų), neatsparus drėgmei (drėgmei patekus per atvirus kraštus stalviršis išsipučia).

Medžio masyvo stalviršis: Privalumai – Solidus, prabangus vaizdas. Trūkumai – didelė kaina, reaguoja į drėgmę, reaguoja į karštį (negalima dėti karštų puodų), lengvai braižosi.

Dirbtinis akmuo: Privalumai – gražus vaizdas, didelis spalvų pasirinkimas, atsparus karščiui, galimybė formoti stalviršį ir pvz. plautuvę bei kitas interjero detales. Trukmai – diedlė kaina, braižosi (tačiau yra galimybė įbrėžimus tvarkyti).

Natūralas akmens stalviršis: Privalumai: Prabangus, solidus vaizdas, atsparus karščiui, nesibraižo.Trūkumai – didelė kaina, kai krie akmenys reaguoja į vyną, citrinos rūgštį ar aliejų.

Taigi, prieš išsirenkant virtuvės baldų medžiagą, vertėtų pasikonsultuoti su specialistais, kurie išgirdę jūsų norus, pasiūlys optimaliausią variantą, kuris atitiks jūsų lūkesčius ir piniginės turinį.

Įdomus video (Angliškai) Akmens stalviršių privalumai trūkumai:

Buitinė technika
Kokia virtuvė be šaldytuvo, viryklės ar orkaitės, tiesa? Visą stambiąją buitinę techniką taip pat reiktų įskaičiuoti į virtuvės baldų kainą. Be to, buitinės technikos prietaisus reiktų įsigyti iš anksto, kad baldų dizaineris ir gamintojai galėtų tiksliai apskaičiuoti, kiek vietos jiems palikti, kad vėliau baldus būtų galima preciziškai sumontuoti.
Galiausiai reiktų nepamirši ir paties baldų gamintojo. Tie asmenys, kurie skelbiasi, kad kokybiškus virtuvės baldus gamina pigiai ir greitai, dažniausiai meluoja. Kokybė nėra pigi, tačiau ji sėkmingai tarnauja kelis dešimtmečius.

Lietuvoje naudojamos LMDP plokštės gamintojai:

Dabar mums įprastesnis pavadinimas yra mandevila, o dipladenijos iš tilkrųjų priklauso mandevilų šeimai, todėl dažniausiai vadinamos bendru – mandevilų – vardu. Šių augalų skirtumus pastebi tik įgudę gėlininkai. Jie teigia, kad tiek vienų, tiek kitų augalų žiedų forma ir spalvos yra tokios pačios (tik dipladenijų žiedai esą vos mažesni), o pagrindinis skirtumas – lapai: mandevilų – siauresni ir ilgesni, dipladenijų – platesni, širdelės formos, kietesni ir lygesni, labiau odiški. Be to, dipladenijos savo forma yra panašesnės į mažus krūmelius ir niekada nepasiekia tokio aukščio kaip mandevilos. Kad ir kaip ten būtų, dėl vieno sutariama – ir vienų, ir kitų augalų auginimas ir priežiūra nesiskiria. Mandevilos vertinamos dėl gausaus, ilgai trunkančio žydėjimo. Jų stambūs taurelės formos žiedai žydi nuo pavasario iki rudens. Ant suaugusio vešlaus augalo vienu metu gali puikuotis iki 50 žiedų. Jie žydi apie 2-3 savaites. Kai kurių rūšių mandevilos skleidžia nestiprų malonų aromatą. Nesudėtinga priežiūra ir įspūdingi išorės duomenys (žiedai, lapai, augalo forma) lėmė šių vijoldių populiarumą tarp gėlininkų. Yra žinoma apie 100 mandevilų rūšių. Mūsų kraštuose dažniausiai parduodamos ir auginamos puikiosios mandevilos (Mandevilla eximia), žydinčios stambiais – 8 cm skersmens – ryškiai raudonals žiedais, blizgiosios mandevilos (Mandevilla splendens) dažnai vadinamos sandevilėmis, rausvosios mandevilos (Mandevilla sanderi), išsiskiriančios pažastiniais žiedynais, kuriuos sudaro 3-5 stambūs rausvi žiedai geltonais viduriukais, boliviškosios mandevilos (Mandevilla boliviensis), žydinčios baltais geltonviduriais žiedais. Dabar galima rasti ir hibridinių šių nuostabių augalų veislių: „Rosea“ – itin stambiais rausvais žiedais, „Amoena“ – ryškiais rausvais geltonviduriais žiedais su tamsiai rožinėmis „akutėmis“, „Super Trouper Double Pink“ – rausvais pilnaviduriais žiedais.

MANDEVILŲ SODINIMAS
Prieš sodindami mandevilas pasirūpinkite geru žemės drenažu, nes drėgmės perteklius yra pražūtingas šaknų sistemai. Žemė turi būti puri ir humusinga. Tinkamomis sąlygomis mandevilos sparčiai auga, ūgliai gali pasiekti trijų metrų ilgį. Mandevilos — žydinčios atogrąžų lianos, kurių tėvynė — kalnuotoji Centrinė ir Pietų Amerika. Mūsų kraštuose jos auginamos kaip kambariniai augalai, vasarą jas tinka auginti terasose, balkonuose, išnešti lauką.

AUGINIMO SĄLYGOS
Mandevilos – nereiklios gėlės. Norint sulaukti gausaus žydėjimo, pakanka auginti jas saulėtoje vietoje visus metu; (tačiau saugoti nuo karštos svilinančio; saulės) ir suteikti trumpą ramybės periodą žiemą. Pavėsyje šių augalų ūgliai laba ištįsta, o žiedų galima ir visai nesulaukt Žiemą temperatūra patalpoje neturi nukristi žemiau 15 °C, esant šalčiau augalas gali numesti lapus. Tik viena rūšis kvapioji mandevila (Mandevilla laxa, lengvai ištveria iki 5 °C temperatūrą.
LAISTYMAS. Kitaip nei daugelis žydinčių augalų, mandevilos pakenčia nedidelę sausrą ir gali toliau žydėti. Nuo pavasario iki rudens laistykite reguliariai, kai džiūsta viršutinis žemės sluoksnis, tačiau neperlaistykite. Tai reiškia, kad žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Vasarą augalą galima kasdien apipurkšti. Laistykite iš lėto, kad dirva palengva sugertų visą drėgmę. Žiemą pakanka laistyti kartą per savaitę. Stebėkite, kad žemė netaptų supuolusi, įmirkusi – gali įsimesti šaknų puvinys ir augalas žūti. Žiedinių pumpurų formavimąsi pavasarį skatina laistymas nors porą mėnesių vėsiu (12-15 °C temperatūros vandeniu.

RAMYBĖS PERIODAS. Šiuo laikotarpiu mandevilos netręšiamos ir mažai laistomos – per didelė drėgmė šiuo periodu itin pavojinga. Tačiau substratas neturi visiškai išdžiūti. Dera atminti, kad įjungus centrinį šildymą oras ir augalai gali labai greitai perdžiūti.

GENĖJIMAS. Mandevilos auga labai greitai, todėl genėjimas padeda palaikyti gražią augalo formą. Vazone pakanka 3-5 stiprių jaunų ūglių, iš kurių stiebų formuojamas karkasas. Jei yra tik vienas pagrindinis stiebas, jį reikia trečdaliu patrumpinti, kad paskatintume šoninių ūglių atsiradimą. Žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį pernykščiai ūgliai trumpinami, kad būtų aktyvinamas šoninių pumpurų prabudimas – mandevilos krauna žiedus ant šiųmečių ūglių. Pašalinami apdžiuvę ar per tankūs ūgliai. Vasarą nereikėtų skubėti genėti ūglių – tai gali neigiamai paveikti žydėjimą. Žiedais gausiai apsipila gerai išsivystę augalai, užauginę didelę lapiją.

TRĘŠIMAS. Augimo metu mandevilas reikia tręšti kas savaitę žydinčioms gėlėms skirtomis kompleksinėmis trąšomis. Tirpiomis trąšomis laistykite žemę aplink augalus ir stenkitės, kad trąšų nepatektų ant lapų, nes jie gali nudeginti. Žiemą, ramybės periodu, augalai netręšiami, o pavasarį, pasirodžius naujiems ūgliams, vėl pradedama tręšti, kad formuotųsi žiedai.

KENKĖJAI. Tinkamai prižiūrimas mandevilas retai pažeidžia kenkėjai, tačiau jei oras pernelyg sausas, gali įsiveisti voratinklinės erkutės. Todėl, jas reikia reguliariai purkšti ir plauti po dušo srove.
Mandevilos sodinimas video (anglų kalba):

Mandevilos sodinimas 2dalis video (anglų kalba):