Ant palangės, balkone ir daržo lysvėje auginamos sėjamosios gražgarstės (Rucola selvatica). Dažnai jos vadinamos lotyniškai — rukolomis. Šie bastutinių (Brassicaceae) šeimos laukinės floros augalai buvo žinomi jau antikos laikais. Natūraliai auga Viduržemio jūros regione ir siekia 50-150 cm aukštį.
Lietuvoje dar nedažnos
Sėjamosios gražgarstės Lietuvoje neįprastos, dar retokos. Europoje jos vertinamos dėl pikantiško skonio, primenančio žemės riešutus ir pipirnes. Lapuose, sėklose gausu garstyčių aliejaus, vitaminų C, B1, B2, B6, PP, kalio, magnio, geležies, fosforo.

Pavasarį pasėtos gražgarstės vasarai pasėjus iškelia gelsvai baltus žiedus, subrandina sėklas, kurios gali pakeisti garstyčių grūdelius.

Kartoką skonį joms suteikia alkaloidas laktucinas.
Sėjamosios gražgarstės — lapinių salotų rūšis ilgais (8-10 cm), karpytais, tamsiai žaliais, labai vienodais lapais. Mūsų klimato sąlygomis jos užauga 20-25 cm aukščio. Kaip ir kitos salotos, gražgarstės dauginamos sėklomis, auga vešliai ir greitai, turi vertingus lapelius, kurių maistinėmis savybėmis prilygsta giminaitėms.
Jaunais lapeliais puošiami patiekalai. Jie tinka salotoms vieni ar su kitomis salotomis. Gražgarstėmis galima skaninti padažus, picas, varškę, kitus patiekalus. Pavasarį pasėtos gražgarstės vasarai įpusėjus iškelia gelsvai baltus žiedus, subrandina sėklas. Jos gali pakeisti garstyčių grūdelius, paskaninti konservuojamas daržoves, naudojamos aliejaus gamybai.

Auginimo ypatumai.
Gražgarstės geriausiai auga puveningame, mineralinėmis trąšomis tręštame, lengvame ir drėgname priemolyje ar priesmėlyje. Nemėgsta įmirkusios dirvos. o rūgščią būtina pakalkinti. Dirvos pH turi būti 6-6,8.
Geriausi priešsėliai yra kopūstai, pomidorai, paprikos, bulvės. Nerekomenduojama auginti po moliūgų, salotų.
Toje pačioje vietoje gražgarstes reikėtų auginti po 2-3 metų. Į daigynėlĮ sėklos sėjamos kovą-balandį (0,5 cm gylyje), į lysvę – balandi-gegužę (2-3 cm gylyje). Daigai sodinami 20×20 cm atstumais. Lauke pasėtas gražgarstes būtina išretinti 10-15 cm atstumais. Šios salotos nereiklios šilumai, bet mėgsta šviesą, drėgmę. Optimali dygimo temperatūra yra 8-15 °C, o augimo – 15-20 °C. Esant per 23 °C šilumos, jos nesudygsta.
Vegetacijos metu gražgarstės, kaip ir kitos salotos, laistomos ryte. Rekomenduojama pilti daugiau vandens, bet rečiau. Jo poreikis priklauso nuo vegetacijos laiko, šviesos ir temperatūros. Karštesnę vasarą, kai trūksta drėgmės, lapeliai būna aštresnio skonio, greičiau susidaro žiedynai. Tręšti geriausia kompleksinėmis mineralinėmis, daugiau kalio turinčiomis trąšomis (200-250 g/m2). Norint turėti šviežių lapelių, visą vasarą galima sėti kas 10-15 dienų. Nupjauti kereliai atželia. Derlius imamas birželio-rugsėjo mėnesiais.

 Gražgarsčių salotos

Gražgarstės (rukolos) auginimas video (anglų kalba):

Žilasis šlamutis (H, petiolare (L.) Gnaphalium lana-tum Hort.) kilęs iš Centrinės Afrikos. Šis augalas užauga iki 30-35 cm aukščio. Jis gražiai driekiasi pažeme, pasodintas vazonuose ar kituose induose svyra žemyn. Banguotos šakos puikiai atrodo kabančiuose krepšiuose. Sidabriniai lapeliai nuo 1,5 iki 2,5 ilgio ir panašaus pločio.
Žydi mažais baltais ar baltais su pilkšvu atspalviu žiedeliais, susitelkusiais 3-7 cm skersmens žiedynus.
Veislės Silver sidabriška lapija sudaro gražų foną gėlių kompozicijose, sparčiai auga. Dera su ryškiai žydinčiomis gėlėmis, ypač svyrančiomis raudonomis pelargonijomis ir verbenomis. Gėlyne vykęs linksmas derinys — Silver veislės šlamučiai ir svyrančios verbenos baltais, raudonais, rožiniais, burokiniais, alyviniais, violetiniais žiedais. Verbenos gerai šaknijasi ir sparčiai plečiasi. Iš šių augalų susidaro puikūs spalvingi kilimai, kurie tinka ir alpinariume, ir gėlyne, ir kapinėse.

Auginami ir žemaūgiai H. petiolare var minor Hort. Silver Mini — iki 10-15 cm aukščio veislė. Variegatum — lapai blyškiai geltoni. Nors šios veislės atsparumas yra vidutinis, ji paprastai auginama ir gėlynuose, ir kompozicijose. Žaliai salotinio atspalvio veislės Limelighf lapija sudaro gražų foną kompozicijose. Dera su kontrastingų ir ryškių spalvų svyrančiomis gėlėmis (alyvinėmis, violetinėmis ir mėlynomis verbenomis, surfinijomis, fortunijomis. smulkiažiedėmis surfinijomis, pelargonijomis) ir krūminiais augalais (sprigėmis, lobelijomis, žydrūniais, petunijomis, begonijomis bei kt.).
Rondelo lapai margi, žalsvai salotiniai su sidabriškomis dėmėmis. Ji sparčiai auga, labai tinka alpinariume, deriniuose su įvairiais augalais.

Šis daugiametis žolinis, iki 150 cm aukščio išsistiebiantis augalas priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Šakniastiebis šliaužiantis, šakotas. Keras daugiastiebis; stiebai statūs, žiedyne šakoti, turi daug lapų. Žiedynas apvalainas, plokščias, daugiažiedis, žiedeliai ryškiai geltoni. Vaisius — pailgas lukštavaisis. 1000 sėklų sveria apie 0,1 g. Jos daigios 5-7 metus. Bitkrėslės žydi liepą—rugsėjį, sėklos sunoksta rugpjūtį—rugsėjį. Paprastoji bitkrėslė nereikli dirvai. Daigai nebijo šalnų.

Žiedų antpilas gelbsti nuo kirmėlių (spalinių ir askaridžių) bei varo tulžį. Nuo jo sulėtėja širdies veikla. Bitkrėslės padeda, kai sergama cholecistitu, hepatitu, gastritu, sumažėjus skrandžio rūgštingumui. Nėštumo metu verčiau nevartoti.
Liaudies medicinoje bitkrėslės dar vartojamos krečiant šalčiui, plaučių tuberkuliozės sukeltam apsinuodijimui, virškinamojo trakto ligoms gydyti, kai skauda galvą, kamuoja podagra, reumatas, gelta. Išoriškai gydomi išnirimai, žaizdos. Bitkrėslių preparatai vartojami mažais kiekiais ir ypač atsargiai (patartina tik prižiūrint gydytojui), nes eterinis aliejus labai nuodingas. Bitkrėslės lapai ir žiedai naudojami alkoholio ir mėsos pramonėje. Tai kartumynas. Šiek tiek jo dedama, kai marinuojama mėsa, raugiami obuoliai, gaminama gira bei sūdomos daržovės. Aludariai naudoja bitkrėsles vietoj apynių, o konditeriai — vietoj imbiero kepiniams. Bitkrėsle kartu su raudonėliu bei ąžuolo žieve marinuojama žvėriena. Šio augalo kvapo nemėgsta vabzdžiai — juo galima baidyti tarakonus, kandis, o ypač muses. Bitkrėslių žiedų užpilas — gera priemonė nuo žemuogių ir aviečių erkučių. Jam imama 30 g džiovintos žaliavos ir 1 1 verdančio vandens. Atvėsintu užpilu naikinami žiemsprindžiai, obuoliniai vaisėdžiai, utėlės ir kiti parazitai.

Pražydus paprastosioms ievoms (gegužės 6— 18 d.), vyšnioms (gegužės 11-20 d.) galite sėti anyžines ožiažoles, kmynus, didžiąsias nasturtes, sodinti vaistines melisas, vaistines gelsves, pipirmėtes, mėtas, paprastuosius raudonėlius, vaistinius šalavijus. dėžutes šie augalai sėjami kovo—balandžio mėnesį. Paprastosioms alyvoms pražydus (gegužės 17— 29 d.) sodinkite kvapiuosius bazilikus, kvapiuosius mairūnus, vaistinius kiečius, citrinines katžoles.

Dilgėlė yra ne tik vienas svarbiausių mūsų krašte augančių vaistinių augalų, bet ir puikus maisto papildas. Šviežios dilgėlės turi 15 proc. angliavandenių, 5,5 proc. baltymų, beveik 2,3 proc. mineralinių medžiagų — geležies, kalcio, magnio, kalio, natrio. Dilgėlės lapuose yra C, K,E ir B grupės vitaminų ir karotino, kuris mūsų organizme virsta vitaminu A.

Maistingumu dilgėles du kartus lenkia morkas ir net tris kartus — špinatus, kaloringumu prilygsta bulvėms. Prisiskynus dilgėlių, jas reikia labai gerai nuplauti su verdančiu vandeniu. Taip paruoštos dilgėlės tinka sriuboms, troškiniams, salotoms. Jei norime jų turėti ilgesniam laikui ar prisiskynėme daugiau, gerai nuplovę paskleiskite vienu sluoksniu ir sušaldykime šaldiklyje — turėsim puikių vitaminų. Dilgėlių galima ir susidžiovinti. Džiovintos dilgėlės puikiai tinka mėsos ir žuvies patiekalams paskaninti.

Dilgėlių blynai Užmaišyti blynų tešlą. Pasūdytame vandenyje išvirti dilgėles, nuvarvinti ir 2 kartus permalti mėsmale. Jas sumaišyti su blynų tcšla. Kepti aliejuje. Blynai būna skanūs ir vieni, ir surnaišyti su rūkyta žuvimi.

Dilgėlių kukuliai 6 asmenims. 0,5 kg šaltų virtų su lupenomis bulvių nulupti ir sumalti mėsmale. 0,5 kg dilgėlių išvirti, sumalti ir sumaišyti su bulvių mase. Į šią masę įdėti apie 4 šaukštus miltų, 2 kiaušinius, cukraus, pipirų ir kitokių prieskonių. Viską gerai suminkyti. Jei kiaušinių dėsite mažiau, reiks daugiau pilti miltų. Iš šios tešlos suvolioti kiaušinio dydžio kukulius ir virti pasūdytame vandenyje 15-20 min. Valgyti galima ir su bruknių uogiene.

Dilgėlių skanėstas Pusę šaukšto smulkiai supjaustytų svogūnų pakepinti riebaluose. į tą pačią keptuvę dėti apie 1 litrą žalių dilgėlių. Kai dilgėlės apkeps, įpilti 3 šaukštus miltų, stiklinę pieno ir virti, kol masė sutirštės. Viską supilti į puodą. Tada įberti druskos, pipirų, 4 šaukštus tarkuoto sūrio arba tarkuotų bulvių. Atskirai išplakti 1-2 kiaušinių trynius ir baltymus. Puodą nukelti nuo ugnies, į jį pirmiausiai supilti trynį, paskui pusę šaukštelio ruginių miltų, po to iki putų išplaktą baltymą. Masę atsargiai išmaišyti, sudėti į formą ir kepti orkaitėje apie 10 min.

Dilgėlių ir žuvies apkepas Ant formos dugno sudėti rūkytą arba ant grotelių keptą žuvį, užpilti baltuoju padažu, paruoštu kartu su išvirtomis, susmulkintomis dilgėlėmis. Apibarstyti maltais džiuvėsėliais ir kepti orkaitėje, kol gražiai paruduos. Dilgėlių lietiniai su ridikėliais Paruošti tešlą iš išvirtų ir sumaltų dilgėlių, miltų, bulvių košės, lieso pieno, kiaušinių. Ridikėlius išvirti pasūdytame vandenyje. Juos dėti į iškeptų lietinių vidų, vietoje paprasto įdaro. Susuktus lietinius apkepinti, apibarstyti kmynais ir paduoti su ištirpintu sviestu ar grietine ar pasukų padažu. Dilgėlių salotos su kiaušiniu 200 gramų dilgėlės lapų, 2 virti kiaušiniai, 2 šaukštai grietinės, pagal skonį druskos ir acto. Gaminimas: dilgėlių lapus nuplauti, apvirti 3-5 minutes, išversti ant sieto, susmulkinti peiliu, įdėti virto kiaušinio griežinėlių, pasūdyti, pagardinti actu ir grietine.

Vaistinė ramunėlė — labai seniai ir gerai lietuviams žinomas augalėlis. Vaistinės ramunėlės anksčiau būdavo auginamos kiekviename darželyje. Dabar jų dar galima pamatyti prie vyresnių žmonių namų. Žydi nuo pavasario iki vasaros pabaigos. Augalas turi puikių savybių, todėl naudojamas ir liaudies, ir įprastoje šiuolaikinėje medicinoje užpilams ir ekstraktams. Jie itin veiksmingi persišaldžius ar varginant skausmingoms menstruacijoms, Be to, tai puiki priemonė sudirgintam skrandžiui raminti, skausmui sumažinti, prakaitavimui skatinti. Vaistinės ramunės žaliavą liaudies medicina vartoja ir tulžies išsiskyrimui skatinti. Ramunių žiedelių užpilai tinka vonioms, kompresams, skalavimui. Kompresais gydomos odos ligos. Šių augalų arbatos skatina prakaitavimą malšina pilvo, dantų, gerklės, reumato sukeltus skausmus, padeda sergantiesiems kepenų ir tulžies latakų ligomis. Mažina stresą. Ramunėlių kompresai naudingi, kai peršti akis. Žiedynų nuoviro galima mirkyti prakaituojančias pėdas.
Ramunėlės nuo seno žinomos kaip grožį puoselėti padedanti priemonė. Jos šviesina plaukus, stiprina jų šaknis, naikina pleiskanas. Puikiai tinka sutrūkinėjusiai rankų odai gydyti. Su medumi sumaišytos ramunėlės lygina raukšles, gaivina, ramina veido odą. Nuskintus žiedų graižus būtina kuo skubiau džiovinti. Vaistinių ramunėlių ‘žiedeliai džiovinami vėjo perpučiamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Tokiomis sąlygomis jie gali išdžiūti per tris paras. Sausa žaliava laikoma lininiuose maišeliuose. Prieš vartojant ją kaip vaistą, reikėtų pasitarti su gydytoju. Užpilui reikia šaukštelio džiovintos žaliavos. Ji užpilama karštu vandeniu ir palaikoma 15 minučių.

Hipokratas teigė. Kad maistas turi būti ir vaistas, todėl visus produktus skirstė į karštus, sausus, drėgnus ar šaltus. Kiekviena ši grupė esą skirtingai veikia mūsų organizmą, todėl maitintis reikia taip, kad nebūtų pažeista jų pusiausvyra. Karšto, sauso maisto perteklius neigiamai veikta virškinimą ir kepenis, o per gausiai valgant Šaltą ir drėgną maistą galima susirgti kataru.

Jis pabrėžė, kad svarbiausia organizme — dermė, kuri egzistuoja tik esant materijos ir energijos pusiausvyrai.

Šiai sutrikus, prasideda ligos. Šis klasifikavimas atitinka graikų filosofiją, pagal kurią visas pasaulis sudarytas iš keturių elementų: žemės, oro, ugnies ir vandens. Šie elementai siejami su keturiais metų laikais, o kartu ir su keturiais kūno skysčiais bei temperamento tipais — flegmatišku, melancholišku, sangvinišku ir cholerišku. Diagnozuojant ligą reikėdavo nustatyti, kurio skysčio pusiausvyra pažeista. Gydant žolelėmis būdavo bandoma ją atkurti.

Graikai ir romėnai apie vaistažoles rašė medicinos traktatus. II amžiuje Klaudijus Galenas sukūrė garsųjį „De simputibus“ — juo medikai vadovavosi daug amžių. Jis taip pat propagavo subalansuotą mitybą — kaip ir senovės kinai, indai ar persai. Ajurveda (senovės Indijos medicina) maistą skirstė pagal skonius: saldų, rūgštų, sūrų, aitrų, kartų ir aštrų.

Paspartintas džiovinimas. Jei norite išdžiovinti ne per keletą dienų, bet per keletą valandų, rinkitės orkaitę. Žoleles vienu sluoksniu paskleiskite ant storo popieriaus lakšto (galite juo iškloti kepimo skardą) ir pašaukite į orkaitę. Liepsna turi būti pati mažiausia. Dureles palikite truputi pravertas. Po valandos patikrinkite džiovinamą žaliava, ji turi būti dar žalia, bet jau trapi. šaknų džiovinimas. Šaknys nugremžiamos, nulupamos, supjaustomos smulkiais gabalėliais ir džiovinamos iki 50° C įkaitintoje orkaitėje. Kartkartėmis jas reikia pamaišyti. Gabaliukai išdžiuvę, jei lengva laužyti pirštais.

Šlapimo pūslės ir žarnyno ligos. Valgomąjį šaukštą didžiosios dilgėlės lapų užpilti stikline vandens. Pavirti 5 min., palaikyti 10 min. ir nukošti. Gerti ryte ir vakare po pusę stiklinės savaitę laiko. Kraujavimui stabdyti Valgomąjį šaukštą didžiosios dilgėlės lapų uipilti stildine virinto vandens, leisti pastovėti 8 vaL, perkošti. Gerti po gomąjj šaukštą 3-4 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.

Neurozės, širdies nepakankamumas.  Tris valgomuosius šaukštus didžiosios dilgėlės lapų užpilti 2 stiklinėmis (400 ml) verdančio vandens. Palaikyti 30 min., nukošti ir gerti 3 kartus per dieną.

Avitaminozė ir mažakraujystė. Saują žalių didžiosios dilgėlės lapų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Po 2-4 min. nukošti ir gerti 3 kartus per dieną.

Dilgėlės lapų tinktūra kraujui gerinti ir širdžiai stiprinti

200 g didžiosios dilgėlės lapų, skintų pavasari, užpilti 0,5 1 degtinės. Vieną parą palaikyti šviesioje, po to 8 paras — tamsioje ir šiltoje vietoje. Perkošti, supilti į tamsaus stiklo butelį ir laikyti tamsioje vietoje. Gerti po arbatini šaukštelį ryte ir  30 min.vakare prieš miegą.

Vitaminine arbata organizmui stiprinti Po valgomąjį šaukštą didžiosios dilgėlės lapų juodojo serbento ir paprastojo erškėčio vaisių užpilti 2 stiklinėmis (400 ml) verdančio vandens ir palaikyti valandą. Gerti po pusę stiklinės (100 ml) 3-4 kartus per dieną.

Dilgėlės lapų sultys Šviežius didžiosios dilgėlės lapus švariai nuplauti, apdžiovinti ir nuplikyti verdančiu vandeniu. Sumalti mėsmale. Košelę, atskiestą verdančiu vandeniu (1:3), 3-5 min. pavirinti, atvėsus iškošti ir išspausti.

Jaunoms motinoms, maitinančioms kūdikius, patariama kasdien išgerti po valgomąjį šaukštą šviežių dilgėlių sulčių.

Po valgomąjį šaukštą šviežių dilgėlių sulčių kartu su špinatų sultimis gerti 3 kartus per dieną — aktyvina kasos veiklą, padeda nuo užkimimo. !Netinka vartoti, jei padidėjęs kraujo krešėjimas arba dilgėlei alergiškiems žmonėms. Būtina pasitarti su gydytoju.