Ant palangės, balkone ir daržo lysvėje auginamos sėjamosios gražgarstės (Rucola selvatica). Dažnai jos vadinamos lotyniškai — rukolomis. Šie bastutinių (Brassicaceae) šeimos laukinės floros augalai buvo žinomi jau antikos laikais. Natūraliai auga Viduržemio jūros regione ir siekia 50-150 cm aukštį.
Lietuvoje dar nedažnos
Sėjamosios gražgarstės Lietuvoje neįprastos, dar retokos. Europoje jos vertinamos dėl pikantiško skonio, primenančio žemės riešutus ir pipirnes. Lapuose, sėklose gausu garstyčių aliejaus, vitaminų C, B1, B2, B6, PP, kalio, magnio, geležies, fosforo.

Pavasarį pasėtos gražgarstės vasarai pasėjus iškelia gelsvai baltus žiedus, subrandina sėklas, kurios gali pakeisti garstyčių grūdelius.

Kartoką skonį joms suteikia alkaloidas laktucinas.
Sėjamosios gražgarstės — lapinių salotų rūšis ilgais (8-10 cm), karpytais, tamsiai žaliais, labai vienodais lapais. Mūsų klimato sąlygomis jos užauga 20-25 cm aukščio. Kaip ir kitos salotos, gražgarstės dauginamos sėklomis, auga vešliai ir greitai, turi vertingus lapelius, kurių maistinėmis savybėmis prilygsta giminaitėms.
Jaunais lapeliais puošiami patiekalai. Jie tinka salotoms vieni ar su kitomis salotomis. Gražgarstėmis galima skaninti padažus, picas, varškę, kitus patiekalus. Pavasarį pasėtos gražgarstės vasarai įpusėjus iškelia gelsvai baltus žiedus, subrandina sėklas. Jos gali pakeisti garstyčių grūdelius, paskaninti konservuojamas daržoves, naudojamos aliejaus gamybai.

Auginimo ypatumai.
Gražgarstės geriausiai auga puveningame, mineralinėmis trąšomis tręštame, lengvame ir drėgname priemolyje ar priesmėlyje. Nemėgsta įmirkusios dirvos. o rūgščią būtina pakalkinti. Dirvos pH turi būti 6-6,8.
Geriausi priešsėliai yra kopūstai, pomidorai, paprikos, bulvės. Nerekomenduojama auginti po moliūgų, salotų.
Toje pačioje vietoje gražgarstes reikėtų auginti po 2-3 metų. Į daigynėlĮ sėklos sėjamos kovą-balandį (0,5 cm gylyje), į lysvę – balandi-gegužę (2-3 cm gylyje). Daigai sodinami 20×20 cm atstumais. Lauke pasėtas gražgarstes būtina išretinti 10-15 cm atstumais. Šios salotos nereiklios šilumai, bet mėgsta šviesą, drėgmę. Optimali dygimo temperatūra yra 8-15 °C, o augimo – 15-20 °C. Esant per 23 °C šilumos, jos nesudygsta.
Vegetacijos metu gražgarstės, kaip ir kitos salotos, laistomos ryte. Rekomenduojama pilti daugiau vandens, bet rečiau. Jo poreikis priklauso nuo vegetacijos laiko, šviesos ir temperatūros. Karštesnę vasarą, kai trūksta drėgmės, lapeliai būna aštresnio skonio, greičiau susidaro žiedynai. Tręšti geriausia kompleksinėmis mineralinėmis, daugiau kalio turinčiomis trąšomis (200-250 g/m2). Norint turėti šviežių lapelių, visą vasarą galima sėti kas 10-15 dienų. Nupjauti kereliai atželia. Derlius imamas birželio-rugsėjo mėnesiais.

 Gražgarsčių salotos

Gražgarstės (rukolos) auginimas video (anglų kalba):

Šis daugiametis žolinis, iki 150 cm aukščio išsistiebiantis augalas priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai. Šakniastiebis šliaužiantis, šakotas. Keras daugiastiebis; stiebai statūs, žiedyne šakoti, turi daug lapų. Žiedynas apvalainas, plokščias, daugiažiedis, žiedeliai ryškiai geltoni. Vaisius — pailgas lukštavaisis. 1000 sėklų sveria apie 0,1 g. Jos daigios 5-7 metus. Bitkrėslės žydi liepą—rugsėjį, sėklos sunoksta rugpjūtį—rugsėjį. Paprastoji bitkrėslė nereikli dirvai. Daigai nebijo šalnų.

Žiedų antpilas gelbsti nuo kirmėlių (spalinių ir askaridžių) bei varo tulžį. Nuo jo sulėtėja širdies veikla. Bitkrėslės padeda, kai sergama cholecistitu, hepatitu, gastritu, sumažėjus skrandžio rūgštingumui. Nėštumo metu verčiau nevartoti.
Liaudies medicinoje bitkrėslės dar vartojamos krečiant šalčiui, plaučių tuberkuliozės sukeltam apsinuodijimui, virškinamojo trakto ligoms gydyti, kai skauda galvą, kamuoja podagra, reumatas, gelta. Išoriškai gydomi išnirimai, žaizdos. Bitkrėslių preparatai vartojami mažais kiekiais ir ypač atsargiai (patartina tik prižiūrint gydytojui), nes eterinis aliejus labai nuodingas. Bitkrėslės lapai ir žiedai naudojami alkoholio ir mėsos pramonėje. Tai kartumynas. Šiek tiek jo dedama, kai marinuojama mėsa, raugiami obuoliai, gaminama gira bei sūdomos daržovės. Aludariai naudoja bitkrėsles vietoj apynių, o konditeriai — vietoj imbiero kepiniams. Bitkrėsle kartu su raudonėliu bei ąžuolo žieve marinuojama žvėriena. Šio augalo kvapo nemėgsta vabzdžiai — juo galima baidyti tarakonus, kandis, o ypač muses. Bitkrėslių žiedų užpilas — gera priemonė nuo žemuogių ir aviečių erkučių. Jam imama 30 g džiovintos žaliavos ir 1 1 verdančio vandens. Atvėsintu užpilu naikinami žiemsprindžiai, obuoliniai vaisėdžiai, utėlės ir kiti parazitai.

Pražydus paprastosioms ievoms (gegužės 6— 18 d.), vyšnioms (gegužės 11-20 d.) galite sėti anyžines ožiažoles, kmynus, didžiąsias nasturtes, sodinti vaistines melisas, vaistines gelsves, pipirmėtes, mėtas, paprastuosius raudonėlius, vaistinius šalavijus. dėžutes šie augalai sėjami kovo—balandžio mėnesį. Paprastosioms alyvoms pražydus (gegužės 17— 29 d.) sodinkite kvapiuosius bazilikus, kvapiuosius mairūnus, vaistinius kiečius, citrinines katžoles.

Hipokratas teigė. Kad maistas turi būti ir vaistas, todėl visus produktus skirstė į karštus, sausus, drėgnus ar šaltus. Kiekviena ši grupė esą skirtingai veikia mūsų organizmą, todėl maitintis reikia taip, kad nebūtų pažeista jų pusiausvyra. Karšto, sauso maisto perteklius neigiamai veikta virškinimą ir kepenis, o per gausiai valgant Šaltą ir drėgną maistą galima susirgti kataru.

Jis pabrėžė, kad svarbiausia organizme — dermė, kuri egzistuoja tik esant materijos ir energijos pusiausvyrai.

Šiai sutrikus, prasideda ligos. Šis klasifikavimas atitinka graikų filosofiją, pagal kurią visas pasaulis sudarytas iš keturių elementų: žemės, oro, ugnies ir vandens. Šie elementai siejami su keturiais metų laikais, o kartu ir su keturiais kūno skysčiais bei temperamento tipais — flegmatišku, melancholišku, sangvinišku ir cholerišku. Diagnozuojant ligą reikėdavo nustatyti, kurio skysčio pusiausvyra pažeista. Gydant žolelėmis būdavo bandoma ją atkurti.

Graikai ir romėnai apie vaistažoles rašė medicinos traktatus. II amžiuje Klaudijus Galenas sukūrė garsųjį „De simputibus“ — juo medikai vadovavosi daug amžių. Jis taip pat propagavo subalansuotą mitybą — kaip ir senovės kinai, indai ar persai. Ajurveda (senovės Indijos medicina) maistą skirstė pagal skonius: saldų, rūgštų, sūrų, aitrų, kartų ir aštrų.

Paspartintas džiovinimas. Jei norite išdžiovinti ne per keletą dienų, bet per keletą valandų, rinkitės orkaitę. Žoleles vienu sluoksniu paskleiskite ant storo popieriaus lakšto (galite juo iškloti kepimo skardą) ir pašaukite į orkaitę. Liepsna turi būti pati mažiausia. Dureles palikite truputi pravertas. Po valandos patikrinkite džiovinamą žaliava, ji turi būti dar žalia, bet jau trapi. šaknų džiovinimas. Šaknys nugremžiamos, nulupamos, supjaustomos smulkiais gabalėliais ir džiovinamos iki 50° C įkaitintoje orkaitėje. Kartkartėmis jas reikia pamaišyti. Gabaliukai išdžiuvę, jei lengva laužyti pirštais.