Vandens telkinių įrengimą reglamentuoja 2012 m. priimti Dirbtinių vandens telkinių įrengimo reikalavimai, kuriuose nurodoma, kad dirbtinį vandens telkinį įrengti draudžiama:

• pelkių ir šaltinynų teritorijoje, kurios plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 m;

• nenaudojamuose naudingųjų iškasenų telkiniuose;

• paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje ir (arba) potvynio metu užliejamoje teritorijoje;

• natūraliose pievose ir akmenynuose;

• miško žemėje, išskyrus atvejus, kai įrengiamas iki 0,1 ha ploto dirbtinis vandens telkinys, kurio įrengimas numatytas miškotvarkos projekte.

Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti naujus, su draustinio paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,1 ha vandens telkinius.

Įrengiant dirbtinį vandens telkinį privaloma užtikrinti, kad nebus:

• iškirsti saugotini medžiai, išskyrus atvejus, kai gautas leidimas juos kirsti;

• sunaikintos ar keičiamos saugomos reljefo formos, sunaikintos ar paveiktos saugomų augalų, gyvūną ar grybų radavietės ar augavietės;

• pažeistos valstybei priklausančios ar turinčios įtakos trečiųjų asmenų žemių sausinimui melioracijos sistemos ir statiniai.

Įrengiamo vandens telkinio kranto linija turi būti ne arčiau kaip 3 m iki storesnių kaip 30 cm skersmens saugotinų medžių kamienų.

Nuo potencialiai taršių objektų (tvartų, mėšlidžių, mechanizacijos dirbtuvių) iki telkinio kranto linijos atstumas turi būti ne mažesnis kaip 10 m. ūkininko sodybos teritorijoje atstumas iki tvartų, mėšlo ir srutų kaupimo įrenginių ar kitų su ūkininko ūkio veikla susijusių objektų gali būti mažesnis, tačiau visais atvejais turi būti ne mažesnis kaip 5 m.

Įrengiant vandens telkinį turi būti išsaugomas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir panaudojamas pažeistoms teritorijoms gerinti. Iškastas gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis negali būti parduodamas ar kitaip perleidžiamas kitiems asmenims, sandėliuojamas ar paskleidžiamas pelkių ir šaltinynų teritorijose, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 m, akmenynuose, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose, natūraliose pievose, potvynių užliejamose teritorijose. Toks gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis turi būti panaudojami reljefui formuoti ir pažeistoms teritorijoms rekultivuoti žemės sklype, kuriame įrengiamas vandens telkinys. Jei nėra galimybės to padaryti, dirbtinio vandens telkinio savininkas gali panaudoti šį gruntą kitame jam priklausančiame sklype.

Kada reikia leidimo?

Planuojant įrengti didesni kaip 0,1 ha (10 arų) dirbtinį vandens telkinį ar kito dydžio telkinį karstiniame regione, privaloma raštu kreiptis į Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Lietuvos geologijos tarnybą. Ketinant įrengti dirbtinį vandens telkinį valstybiniame parke, biosferos rezervate ar valstybinio rezervato buferinėje apsaugos zonoje, įskaitant šiose teritorijose esančias „Natura 2000″ teritorijas, dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta turi būti suderinta su valstybinio parko, biosferos rezervato ar valstybinio rezervato direkcija. Jei saugomos teritorijos direkcijos nėra, įrengimo vieta derinama su Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentu.

Ketinantis įsirengti vandens telkinį žmogus nurodytoms institucijoms turi pateikti laisvos formos prašymą ir šią informaciją:

• dirbtinio vandens telkinio brėžinį;

• žemės sklypo planą su pažymėta dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta ir koordinatėmis;

• kitą informaciją, kuri teikiančiam prašymą asmeniui atrodo svarbi.

Minėtos institucijos, derindamos dirbtinio vandens telkinio įrengimo vietą, gali pareikalauti atlikti poveikio aplinkai vertinimą. O tai, aišku, — papildomos išlaidos.

Planuojant įrengti dirbtinį vandens telkinį melioruotoje žemėje, jo įrengimo vieta turi būti suderinta su savivaldybe, kuri valdo ir naudoja valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos statinius. Trumpai tariant, jeigu jūsų nuosavoje žemėje nėra jokių melioracijos įrenginių, ji nėra nacionalinio ar regioninio parko teritorijoje, tuomet galima drąsiai kasti kūdrą iki 0,1 ha ploto ir iki 3 m gylio. Didesnėms kūdroms jau reikia projekto, kurį rengia profesionalai. Jo kaina siekia apie 1 tūkst. litų.

Kiek kainuoja?

Vandens telkinio kasimo darbų kainą lemia daug veiksnių. Kasėjai turi pamatyti kūdros vietą, žinoti jos matmenis, formą, gylį. Reikia įvertinti, koks yra gruntas, ar nukastas paviršinis žemės sluoksnis bus išpiltas plonu sluoksniu kūdros pakrantėje ar kur kitur. Orientacinės kūdros kasimo darbų kainos šalyje tokios: iškasti 1 aro ploto iki 3 m gylio kūdrą kainuoja apie 650 Lt (jei nereikia iškasto grunto kelis kartus permesti iš vietos į vietą; pervežti 90 kub. m kainuoja apie 150 Lt), iškastų žemių lyginimas (skaičiuojant 1 aro plotą) atsieina apie 400 Lt (jei galima sklaidyti tas žemes visas puses; antraip skaičiuojama pagal 14 t buldozerio išdirbtas valandas (1 val. kainuoja 130 Lt). Tiesa, iš iškastų žemių galima ekskavatoriumi suformuoti pylimus palei tvenkinį — tuomet ne reikėtų sklaidyti jų buldozeriu. Be to, iškasus tvenkinį, suformuojami reikiamo nuolydžio šlaitai ir pylimai. Dar priskaičiuokime mechanizmų atvežimo kainą – apie 400 Lt. (Nurodytos 2014 m. galiojančios kainos)

Tvirtinti šlaitus galima geotekstilės audiniu, specialiu tinklu (plastikiniu, bambukų plaušų ar kt.). Jei kūdroje neatsiranda vandens, galima jos dugną bei kraštus iškloti vadinamąja geomembrana ir atsivežti vandens. Aišku, dar prieš pradedant kasti, geologai turėtų atlikti tyrimus ir nustatyti, ar bus vandens. Jei kasama drėgnesnėse vietose, vandens paprastai būna. Molio grunte vanduo laikosi ypač gerai. Vieno gręžinio kaina siekia 300 Lt; didesnei kūdrai reikia ne vieno gręžinio. Kasti kūdrą visada patariama žemesnėje vietovėje, dauboje. Kur yra drėgniausia sklypo vieta, kartais matyti iš augalijos – ji ten labai sodri, ryškios smaragdinės spalvos. Dar vienas svarbus dalykas – nekaskite stačiakampio formos kūdrų. Tokie dirbtiniai vandens telkiniai „nepritampa“ prie gamtos.