Hipokratas teigė. Kad maistas turi būti ir vaistas, todėl visus produktus skirstė į karštus, sausus, drėgnus ar šaltus. Kiekviena ši grupė esą skirtingai veikia mūsų organizmą, todėl maitintis reikia taip, kad nebūtų pažeista jų pusiausvyra. Karšto, sauso maisto perteklius neigiamai veikta virškinimą ir kepenis, o per gausiai valgant Šaltą ir drėgną maistą galima susirgti kataru.
Jis pabrėžė, kad svarbiausia organizme — dermė, kuri egzistuoja tik esant materijos ir energijos pusiausvyrai.
Šiai sutrikus, prasideda ligos. Šis klasifikavimas atitinka graikų filosofiją, pagal kurią visas pasaulis sudarytas iš keturių elementų: žemės, oro, ugnies ir vandens. Šie elementai siejami su keturiais metų laikais, o kartu ir su keturiais kūno skysčiais bei temperamento tipais — flegmatišku, melancholišku, sangvinišku ir cholerišku. Diagnozuojant ligą reikėdavo nustatyti, kurio skysčio pusiausvyra pažeista. Gydant žolelėmis būdavo bandoma ją atkurti.
Graikai ir romėnai apie vaistažoles rašė medicinos traktatus. II amžiuje Klaudijus Galenas sukūrė garsųjį „De simputibus“ — juo medikai vadovavosi daug amžių. Jis taip pat propagavo subalansuotą mitybą — kaip ir senovės kinai, indai ar persai. Ajurveda (senovės Indijos medicina) maistą skirstė pagal skonius: saldų, rūgštų, sūrų, aitrų, kartų ir aštrų.