Tokias pievas kaip natūralios prie namų labai mėgsta susikurti skandinavai. Dažnai ir mums įkyri ar darosi per sunku, trūksta laiko rūpestingai prižiūrėti lygią veją, tad kodėl nepamėginus nuobodžios žalios vejos paversti beveik natūralia žydinčia pieva?

Tai nėra brangu, o ir tokios pievos priežiūra bus paprasta. Žydinčiomis pievomis ypač turėtų susidomėti kaimo turizmo sodybų savininkai, poilsiautojus juk žavi natūrali gamta. Kaip prie namų susikurti nuo pavasario iki rudens žydinčią pievą? Jeigu jau turite beveik kas savaitę pjaunamą pievelę, nebūtina jos suarti ir vėl išlyginti. Laukinių ar sukultūrintų augalų galima įsėti praardžius velėnos lopinėlius.

Miesto sodyboje geriausiai tiks svogūninės gėlės: tulpės, narcizai. Tulpių svogūnėliai — po vieną, po kelis ar didesnėmis grupelėmis — sodinami pavasarį, o narcizų — kai nuvysta lapai. Tokioje pievelėje tiks ir kitos, pavyzdžiui, pavasarį žydinčios gėlės: scilės, įvairių spalvų krokai, žydrės. Jei norite veją pjauti vasarą, kai nužydės paskutinės tulpės ir nuvys jų lapai, reikėtų sodinti tik svogūnines gėles. Nenorint vasarą pjauti vejos, Šalia svogūninių gėlių verta įsėti vienmečių ešolcijų, kosmėjų, pasodinti kitų vienmečių gėlių daigų. Taip pat verta pasėti daugiamečių saulučių, katilėlių. Daugiamečių gėlių daigai sodinami rugpjūti. Paskyrus plotą daržui, gėlynams ar dekoratyviems augalams ir reprezentacinei vejai, greičiausiai dar liks laisvos žemės. Joje galima pasėti varpinių žolių, įmaišius daugiamečių ir vienmečių gėlių sėklų: katilėlių, bobramunių, kitų lauko gėlių arba dašių, raudonėlių, juozažolių, čiobrelių, saulainių. tūbių, kraujažolių ir kt. Gėlių sėklos gali sudaryti iki trečdalio vejos žolių sėklų. Tokias naujas vejas tinka įsėti birželį, kad gėlės spėtų sudygti ir įsišaknyti. Jei namas pastatytas natūralioje aplinkoje, joje dažniausiai būna daug varpinių žolių: smilgų, avižuolių, dirsių, šluotsmilgių. Tarp jų gali būti baltagalvių, rasakilių. sidabražolių, vėdrynų, žiognagių. Tokią pievą galima pagražinti drambliažolėmis (sodinti pavasarį), bajorėmis, raudonėliais, tūbėmis, smailukėmis, rusmenėmis, raudonaisiais ir baltaisiais pelėžirniais, lubinais.
Puošiant gėlėmis natūralias pievas reikia atsižvelgti, ar jos sausos ar drėgnos, smėlėtos ar molingos, netoli vandens telkinio ar šlaite, saulėtoje vietoje ar pavėsyje, nes jose augs skirtingos gėlės. Jeigu pieva sausa, reiktų pasodinti sausrai atsparių rugiaveidžių, gubojų, įvairių gvazdikų, pūkaičių. Sausuose šlaituose gerai augs čiobreliai, katpėdėlės, įvairūs šilokai, ylalapiai flioksai, pelynai. Pasak botanikų, tiks ir rūšinės tulpės, snieguolės. raktažolės.

Drėgnose pievose tarps liguliarijos, didieji šaukščiai, margalapės šliaužiančiosios šilingės, sibiriniai ir kitų rūšių vilkdalgiai. Pievoje prie vandens telkinio pakraščių galima pasodinti ajerų, bėžių, puplaiškių, neužmirštuolių.

Jei sodyba ribojasi su mišku, tai jos ūksmingoje pamiškės pievoje gali augti paparčiai, baltašaknės, pakalnutės, sinavadai, plautės, miškinės lelijos. Bent kartą per sezoną (būtinai — rudenį, kai gėlės virs stagarais) nušienaukite jus džiuginusią pievą. Pravartu ją nupjauti ir sezono viduryje ar antrojoje pusėje, kai subrandina ir išbarsto sėklas vienmečiai augalai.