Vegetariška žalioji sriuba – pagal prieškarinės Lietuvos receptą.

Paskelbta: |
0

Žaliąją sriubą verda iš bet kurių žalumynų – rūgštynių, rakinučių, taip pat balandų arba jaunų dilgelių. Gerai nuplovę pasirinktus žalumynus suverčia į didelį kiekį verdančio pasūdyto vandens. Skyrium išverda paprastojo šaknelių viralo su džiovintais grybais.

Kai žalumynai išverda (suminkštėja) išverčia juos ant sieto ir pertrina per jį. Padaro užtrino iš smulkiai supjaustytų svogūnų, kuriuos iščirškina svieste ligi parusvėjimo, prideda 1-2 šaukštu miltų ir pavirina maišydami. Tada įpylę keletą šaukštų viralo ir išmaišę perkošia trindami per sietelį į pertrintus žalumynus ir visa tai praskiedžia perkoštu viralu.

Kietai išvirę keletą kiaušinių (po vieną kiaušinį kiekvienam valgytojui) , perpjauna išilgai perpus, pavarto grūstuose sausainiuose, pačirškina svieste ir įdeda į patiektą sriubą.

Skyrium paduoda šviežios grietinės.

Ši sriuba tinka su varškiniais papločiais.

„Vegetariškoji virtuvė“ A.Ptašeko knygyno leidinys 1936m.

Ką reikia žinoti kasant tvenkinį ar prūdą.

Paskelbta: |
0

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Vandens telkinių įrengimą reglamentuoja 2012 m. priimti Dirbtinių vandens telkinių įrengimo reikalavimai, kuriuose nurodoma, kad dirbtinį vandens telkinį įrengti draudžiama:

• pelkių ir šaltinynų teritorijoje, kurios plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 m;

• nenaudojamuose naudingųjų iškasenų telkiniuose;

• paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje ir (arba) potvynio metu užliejamoje teritorijoje;

• natūraliose pievose ir akmenynuose;

• miško žemėje, išskyrus atvejus, kai įrengiamas iki 0,1 ha ploto dirbtinis vandens telkinys, kurio įrengimas numatytas miškotvarkos projekte.

Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti naujus, su draustinio paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,1 ha vandens telkinius.

Įrengiant dirbtinį vandens telkinį privaloma užtikrinti, kad nebus:

• iškirsti saugotini medžiai, išskyrus atvejus, kai gautas leidimas juos kirsti;

• sunaikintos ar keičiamos saugomos reljefo formos, sunaikintos ar paveiktos saugomų augalų, gyvūną ar grybų radavietės ar augavietės;

• pažeistos valstybei priklausančios ar turinčios įtakos trečiųjų asmenų žemių sausinimui melioracijos sistemos ir statiniai.

Įrengiamo vandens telkinio kranto linija turi būti ne arčiau kaip 3 m iki storesnių kaip 30 cm skersmens saugotinų medžių kamienų.

Nuo potencialiai taršių objektų (tvartų, mėšlidžių, mechanizacijos dirbtuvių) iki telkinio kranto linijos atstumas turi būti ne mažesnis kaip 10 m. ūkininko sodybos teritorijoje atstumas iki tvartų, mėšlo ir srutų kaupimo įrenginių ar kitų su ūkininko ūkio veikla susijusių objektų gali būti mažesnis, tačiau visais atvejais turi būti ne mažesnis kaip 5 m.

Įrengiant vandens telkinį turi būti išsaugomas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir panaudojamas pažeistoms teritorijoms gerinti. Iškastas gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis negali būti parduodamas ar kitaip perleidžiamas kitiems asmenims, sandėliuojamas ar paskleidžiamas pelkių ir šaltinynų teritorijose, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 m, akmenynuose, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose, natūraliose pievose, potvynių užliejamose teritorijose. Toks gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis turi būti panaudojami reljefui formuoti ir pažeistoms teritorijoms rekultivuoti žemės sklype, kuriame įrengiamas vandens telkinys. Jei nėra galimybės to padaryti, dirbtinio vandens telkinio savininkas gali panaudoti šį gruntą kitame jam priklausančiame sklype.

Kada reikia leidimo?

Planuojant įrengti didesni kaip 0,1 ha (10 arų) dirbtinį vandens telkinį ar kito dydžio telkinį karstiniame regione, privaloma raštu kreiptis į Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentą ir Lietuvos geologijos tarnybą. Ketinant įrengti dirbtinį vandens telkinį valstybiniame parke, biosferos rezervate ar valstybinio rezervato buferinėje apsaugos zonoje, įskaitant šiose teritorijose esančias „Natura 2000″ teritorijas, dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta turi būti suderinta su valstybinio parko, biosferos rezervato ar valstybinio rezervato direkcija. Jei saugomos teritorijos direkcijos nėra, įrengimo vieta derinama su Aplinkos ministerijos Regiono aplinkos apsaugos departamentu.

Ketinantis įsirengti vandens telkinį žmogus nurodytoms institucijoms turi pateikti laisvos formos prašymą ir šią informaciją:

• dirbtinio vandens telkinio brėžinį;

• žemės sklypo planą su pažymėta dirbtinio vandens telkinio įrengimo vieta ir koordinatėmis;

• kitą informaciją, kuri teikiančiam prašymą asmeniui atrodo svarbi.

Minėtos institucijos, derindamos dirbtinio vandens telkinio įrengimo vietą, gali pareikalauti atlikti poveikio aplinkai vertinimą. O tai, aišku, — papildomos išlaidos.

Planuojant įrengti dirbtinį vandens telkinį melioruotoje žemėje, jo įrengimo vieta turi būti suderinta su savivaldybe, kuri valdo ir naudoja valstybei nuosavybės teise priklausančius melioracijos statinius. Trumpai tariant, jeigu jūsų nuosavoje žemėje nėra jokių melioracijos įrenginių, ji nėra nacionalinio ar regioninio parko teritorijoje, tuomet galima drąsiai kasti kūdrą iki 0,1 ha ploto ir iki 3 m gylio. Didesnėms kūdroms jau reikia projekto, kurį rengia profesionalai. Jo kaina siekia apie 1 tūkst. litų.

Kiek kainuoja?

Vandens telkinio kasimo darbų kainą lemia daug veiksnių. Kasėjai turi pamatyti kūdros vietą, žinoti jos matmenis, formą, gylį. Reikia įvertinti, koks yra gruntas, ar nukastas paviršinis žemės sluoksnis bus išpiltas plonu sluoksniu kūdros pakrantėje ar kur kitur. Orientacinės kūdros kasimo darbų kainos šalyje tokios: iškasti 1 aro ploto iki 3 m gylio kūdrą kainuoja apie 650 Lt (jei nereikia iškasto grunto kelis kartus permesti iš vietos į vietą; pervežti 90 kub. m kainuoja apie 150 Lt), iškastų žemių lyginimas (skaičiuojant 1 aro plotą) atsieina apie 400 Lt (jei galima sklaidyti tas žemes visas puses; antraip skaičiuojama pagal 14 t buldozerio išdirbtas valandas (1 val. kainuoja 130 Lt). Tiesa, iš iškastų žemių galima ekskavatoriumi suformuoti pylimus palei tvenkinį — tuomet ne reikėtų sklaidyti jų buldozeriu. Be to, iškasus tvenkinį, suformuojami reikiamo nuolydžio šlaitai ir pylimai. Dar priskaičiuokime mechanizmų atvežimo kainą – apie 400 Lt. (Nurodytos 2014 m. galiojančios kainos)

Tvirtinti šlaitus galima geotekstilės audiniu, specialiu tinklu (plastikiniu, bambukų plaušų ar kt.). Jei kūdroje neatsiranda vandens, galima jos dugną bei kraštus iškloti vadinamąja geomembrana ir atsivežti vandens. Aišku, dar prieš pradedant kasti, geologai turėtų atlikti tyrimus ir nustatyti, ar bus vandens. Jei kasama drėgnesnėse vietose, vandens paprastai būna. Molio grunte vanduo laikosi ypač gerai. Vieno gręžinio kaina siekia 300 Lt; didesnei kūdrai reikia ne vieno gręžinio. Kasti kūdrą visada patariama žemesnėje vietovėje, dauboje. Kur yra drėgniausia sklypo vieta, kartais matyti iš augalijos – ji ten labai sodri, ryškios smaragdinės spalvos. Dar vienas svarbus dalykas – nekaskite stačiakampio formos kūdrų. Tokie dirbtiniai vandens telkiniai „nepritampa“ prie gamtos.

Įtempiamos lubos

Paskelbta: |
1

Įtempiamos lubos 2

Lubos kurių nereikia lyginti ir dažyti, vos per vieną dieną.

Įtempiamos lubos – nauja, bet sparčiai populiarėjanti lubų apdailos medžiaga. Šios lubos montuojamos paprastai ir greitai beveik visose patalpose, nereikalauja ypatingos priežiūros. Jos gali būti įvairių dydžių, formų, spalvų, tekstūrų, blizgios ir matinės, vienspalvės ar spalvotos. Tokios lubos gali būti su fotospauda, tad ant jų galite perkelti norimą paveikslą. Dažnai renkamasi įtempiamąsias lubas, kadangi jos leidžia įgyvendinti įvairiausias interjero idėjas. Šios lubos gali būti lengvai derinamos su kitomis kabančiųjų lubų sistemomis, tokiomis kaip gipso kartono plokščių lubos.  Iš šios medžiagos galite daryti įvairių formų kraštus, o per vidurį liks sumontuoti įtempiamas lubas.

Toks sprendimas leis žaisti spalvomis, faktūromis, derinti skirtingus apšvietimo sprendimus. Įtempiamas lubas renkasi ir tie, kurie nenori šalinti lubų defektų, o tiesiog siekia juos paslėpti. Lubų nereikia lyginti ar kitaip tvarkyti – plėvelė paprasčiausiai užmaskuoja lubų trūkumus. Priklausomai nuo ploto, lubų formos šviestuvų kiekio bei paties sumanymo sudėtingumo darbas gali būti atliktas ir per dieną, ir per keletą valandų.

Lubos bute bei biure. Kur montuoti įtempiamas lubas?

Įtempiamos lubos

Įtempiamosios lubos gali būti montuojamos ir bute, ir biure, jos tinka visom gyvenamosioms ir komercinėms patalpoms, svarbu, kad temperatūra jose būtų ne žemesnė kaip O laipsnių.  Dėl šios priežasties neverta šių lubų rinktis sodyboje, kurioje žiemą niekas negyvena. Dideli temperatūrų svyravimai paveikia plėvelę – ji praranda savo savybes.  Įtempiamos lubos gali būti montuojamos priešpirtyje, tačiau pačioje pirtyje to daryti neverta – aukšta temperatūra kenkia plėvelei. Šios lubos yra atsparios drėgmei, jų paviršiuje nesusidaro kondensatas, todėl jos puikiai tinka vonios kambariams.

Naudojama plėvelė yra mažai laidi šilumai, todėl ant jos nesusidaro drėgmės kondensatas. Net didesnės drėgmės sąlygomis ant įtempiamųjų lubų neturėtų atsirasti pelėsių, tačiau nereikėtų pamiršti, kad gera ventiliacija bet kuriuo atveju yra būtina.

Kaip montuojamos įtempiamos lubos?

Įtempiamos lubos 1

Įtempiamos lubos sistemą sudaro du pagrindiniai komponentai: aliuminis arba plastikinis profilis ir polivinilchloridinė (PVC) plėvelė (plona, bet itin stipri polimero plėvelė, pagaminta vinilo pagrindu). Profiliai pritvirtinami prie sienų per visą patalpos perimetrą. Medžiaga jau iš anksto sukarpoma pagal patalpos išmatavimus. Pakaitinama dujiniu šildytuvu iki 60 laipsnių celsijaus ir įmontuojama į profilius. Šis montavimo principas gana tvarkingas. Jums nereikia iš patalpų išnešti baldų, po remonto nelieka šiukšlių kalnų. Įtempiamas lubas rekomenduojama montuoti jau išlyginus sienas, dar geriau antrą kart prieš sienas dažant ar tapetuojant. Tose vietose, kur bus montuojamas profilis, sienos turi būti tvirtos, lygios ir be tuštumų. Lubose galite sumontuoti bet kokius elektros instaliacijos įrenginius: šviestuvus, priešgaisrinius jutiklius, ventiliaciją. Visą tai turi būti sutvarkyta prieš montuojant lubas.  Prieš montuojant nuo lubų turi būtina pašalinti visus aštrius daiktus (varžtus, vinis, aštrius nelygumus) nuvalyti dažų ir tinko tinko perteklių, ant grindų neturi būti statybinių dulkių ar šiukšlių. Turi būti aiškiai numatytos ir paruoštos vietos apšvietimui. Sumontavę lubas jų keisti negalėsite. Galima montuoti visų rūšių pakabinamuosius, įleidžiamuosius lubų šviestuvus ir lempas. Leidžiamas hologeninių šviestuvų galingumas – iki 35 W, su kaitinimo lempomis – ne daugiau, kaip iki 100W.  Taip pat iš anksto pasvarstykite, kokiame aukštyje bus lubos. Turėkite galvoje, kad lubos nusileis 4-5 cm. Jei aukščių skirtumas kambaryje didesnis lubos bus dar žemiau. Kartais būna taip, kad viename šone užtenka ir 4 cm, o kitame reikia ir 10 cm.

Kiek kainuoja įtempiamos lubos

Lubos pasižymi praktiškumu, kokybe ir kaina. Praktiškumas pasižymi tuo, kad žmonės galvoja kaip sprendimas atrodys po kelerių metų. Sakykime, jeigu nama syra naujos statybos arba su medinėmis konstrukcijomis, gipsas ant lubų nebus praktiška, jis judės atsiras įtrūkimai ir pan.  Tačiau įtempiamosioms luboms tai negresia. Dar vienas kriterijus tai kaina. Įtempiamų lubų kaina priklauso ne tik nuo lubų ploto, tačiau ir nuo formos sudėtingumo, šviestuvų, vamzdžių skaičiaus ir kitų papildomų darbų. Kainos svyruoja  nuo 45 iki 65 litų už kvadratinį metrą. Nėra mažai, tačiau palyginus su gipso kartono plokščių lubomis, įtempiamųjų lubų sistema yra labai konkurencinga. Paskaičiavus kiek kainuotų gipso kartono lubos ir įtempiamos lubos kaina gaunasi panaši. Įtempiamos lubos gana ilgaamžės.

Šios lubos nebijo kamuolio smūgių, šampano kamščio šūvio ar net kaimyno užpylimo vandeniu atvejo, viską galima sutvarkyti be didesnių nuostolių. Plėvelė yra labai elastinga ir tampri – vienas kvadratinis metras plėvelės be vargo atlaikys iki 100 l vandens. Vandenį galima išpilti per šviestuvų skyles, bet prieš tai būtina atjungti visus šviestuvus.

Įtempiamos lubos4

Įtempiamos lubos nereikalauja beveik jokios priežiūros. Jei norite jas pavalyti, darykite tai muiluotame vandenyje suvilgyta šluoste.

Namie ir sode 2014 m. Nr. 6

Kaitelntės (viryklės) priežiūra

Paskelbta: |
1

kaitlente

Keraminio stiklo kaitlentes valykite tik tam skirtomis priemonėmis. Svarbu vengti abrazyvinių valiklių, mat jie gali subraižyti kaitlentės paviršių.

Dujinė viryklė. Su nerūdijančio plieno pagrindu valoma lengviau ir paprasčiau  nei su stiklo, tiesa, ji – kiek brangesnė.

Lengviau valyti indikacines kaitlentes (virykles). Taip yra dėl to, kad visa kaitlentė neišyla, tad iš puodo išbėgęs skystis nepridega. Vadinasi jį lengva nuvalyti paparasčiausiu skudurėliu. Kad valyti indikacinę kaitlentę būtų dar paprasčiau, nenaudojamą paviršiaus dalį paviršiaus dalį galite uždengti popieriniais rankšluosčiais. Iš keptuvės tykštantys riebalai liks ant popieriaus. Kai baigsite kepti jį tiesiog išmeskite. Keraminio stiklo kaitlentėms šis apsaugos būdas netinka, mat kaista ne tik jų kaitvietės, bet ir visas paviršius.

Kokią kaitlentę (vyryklę )rinktis

Paskelbta: |
4

bp7304151m-maxisense-tft-lr

Įprastinės viryklės mūsų virtuvėse vis dažniau keičia įmontuojamosios orkaitės ir kaitlentės. Pastarųjų yra kelių rūšių.
Pasidomėkime kokią geriausia pasirinkti ir kaip prižiūrėti.

Elektrinės kaitlentės (viryklės)
Elektrinės kaitlentės iš pirmo žvilgsnio visos elektrinės kaitlentės atrodo vienodos, nes jų paviršius gaminamas iš keraminio stiklo. Esminius skirtumus lemia tai, kaip jos įkaista. „Seniau šios, laiko išbandytos ir, mano nuomone, patikimiausios yra kaitlentės su įprastais spiraliniais kaitinimo elementais. Jos kaista ilgiau, tačiau kainuoja pigiau, be to, ir remontas,jeigu jo prireiktų yra paprastesnis, tad ir pigesnis“, – sako įmonės „Koldis“ vadovas Žilvinas Mažuolis. Kokiu principu veikia šios kaitlentės? Kaitinimo elementai įšildo stiklinį paviršių, ir šis perduoda šilumą ant jo pastatytiems puodams ar keptuvėms. Todėl kaitlentės dažniausiai vadinamos keraminio stiklo kaitlentėmis, nors ta pati danga naudojama ir indukciniams bei halogeniniams tokio pobūdžio įrenginiams. Paprastai šios kaitlentės turi keturias kaitvietes, laikmatį, žadintuvą, greitojo įkaitinimo funkciją, užraktą. „Užraktą turi visos naujos kartos kaitlentės. Jis labai patogus, jeigu namuose yra mažų vaikų ar naminių augintinių. Tiesa, labai dažnai būna, kad žmogus užrakina kaitlentę ir nebemoka atrakinti… Tada jis mano, kad kaitlentė sugedo, tačiau iš tikrųjų ji paprasčiausial būna užrakinta“, – dėsto Ž. Mažuolis.

Halogeninės ir indukcinės (viryklės)
Norintieji, kad kaitlentė kaistų greičiau, renkasi halogeninę arba indukcinę. „Halogeninės kaitlentės įkaista greičiau nei keraminio stiklo, bet sunaudoja daugiau elektros energijos. Jos geros tuo, kad tolygiai kaitina indo dugną, tad patiekalas gaminamas tolygiai“, – teigia pašnekovas. Halogeninės kaitlentės turi žiedo formos kaitinimo elementus, pripildytus halogenų grupės dujų. „Tiesą sakant, tokios kaitlentės nėra populiarios, jų remonto kaina – didelė“, sako Ž. Mažuolis. Naujausios ir patogiausios yra indukcinės kaitlentės. į jas po keraminio stiklo paviršiumi yra įtaisytas indukcinis blokas, sukuriantis magnetinį lauką. Ant tokios kaitlentės padėtas puodas akimirksniu įkaista, tačiau pačios kaitlentės paviršius beveik neįšyla, tad gamindami maistą ant tokio tipo kaitlentės nenudegsite. „Indukcinės kaitlentės – itin patogios. Tiesa, tai pasakytina apie gana brangius žinomų gamintojų tokius įrenginius – jų kaina siekia 4 000 litų ir daugiau. Indukcinė kaitlentė, kainuojanti 600 litų, vargu ar bus gera“, – pabrėžia Ž. Mažuolis. Būtina atkreipti dėmesį tai, kad indukcinėms kaitlentėms tinka ne visi puodai. Pavyzdžiui, negalėsite kepti ketaus keptuvėje, tad pirkdami naujus indus atkreipkite dėmesį į ženklinimą. Dar vienas būdas sužinoti, ar puodai ir keptuvės tiks indukcinei kaitlentei, – pasitelkti magnetą. Jeigu jis prilips prie puodo, vadinasi, jis tiks indukcinei kaitlentei. Tiesa, dabar gamintojai siūlo ir kombinuotų kaitlenčių variantų, kai derinami skirtingi kaitinimo būdai, sakykime, indukcinė kaitlentė derinama su vadinamąja keraminio stiklo. Turėdami tokią kaitlentę maistą galėsite gaminti skirtinguose puoduose bei keptuvėse.

Dujinės kaitlentės (viryklės)
Atsižvelgdami į poreikius galite rinktis kaitlentę, kurioje elektrinės kaitvietės derinamos su dujinėmis. „Tai labai patogu tokiu atveju, jeigu baigėsi dujos balione, o gaminti maistą reikia. Gali būti ir taip, kad dingo elektra, o dujų yra“, – sako Ž. Mažuolis. Dujinės kaitlentės gali turėti stiklo ar nerūdijančiojo plieno pagrindą ir emaliuotus ar ketaus indų laikiklius. Šiuoailcinės dujinės kaitlentės – gana saugios: daugumoje jų yra įrengti saugos vožtuvai, kurie nutraukia dujų tiekimą automatiškai, jei ugnis užgęsta. Tiesa, kad įrenginys būtų saugus, jį privalo prijungti specialistas.
Gedimai ir remontas (viryklės)
Kaitlentės, kaip ir bet kokia kita buitinė technika, dažnai genda. „Pasakyti, kokios kailentės genda dažniausiai, la-)ai sunku. Genda visos. Teisingiau būtų pasakyti, kad dažniau genda pigios kaitlentės“, – tvirtina Ž. Mažuolis. Pašnekovas pabrėžia, kad kiekvienas prietaisas turi tam ikrą tarnavimo laiką. Atitarnavęs jį pradeda gesti. „Anksčiau reikėjo taisyti iš esmės senus prietaisus, dabar buitinė technika – sudėtinesnė, genda dažniau. Būna taip, kad baigiasi garantijos laikotarpis ir prasideda bėdos“, – sako Ž. Mažuolis. Dažna gedimų priežastis – elektros tinklo įtampos šuoliai. „Būna ir tokių atvejų, kai kaitlentės netinkamai sumontuojamos. Po kaitlente turi būti palikta vietos, kad ji galėtų vėdintis. Tačiau taip daroma ne visada. Netinkamas montavimas gali baigtis rimtu gedimu“, – aiškina specialistas. Kaitlenčių remonto kainos svyruoja nuo poros šimtų litų iki gerokai didesnių sumų, būna ir tokių atvejų, kai remontuoti paprasčiausiai neapsimoka. „Kartais žmonės virš kaitlenčių laiko puodus. Būna, kad koks puodas nukrinta ant kaitlentės, suskaldo stiklą. Reikia gerai pagalvoti, ar verta taisyti. Kalbant apie pigias kaitlentes, dažniausiai – ne“, – teigia Ž. Mažuolis.

Namie ir sode 2014m. Nr. 3 Emilija Čepulionylytė

Vegetariška sriuba

Paskelbta: |
0

Sriubos.

Bendrosios

Beveik visos sriubos tiekiamos iš geltonojo arba baltojo (buliono). Geltonasis sultinys verdamos iš įvairių šaknelių, daržovių, grybų, o baltasis iš kruopų, pupelių ir kt. Verdamos sriubos dar su pienu ir džiovintais vaisiais.

Geras geltonasis sultinys išeina iš šių šaknelių: 2 morkų. 1 petruškos, 1 svogūno, pusės želerijos, ketvirčio ropės (maždaug 1 litrui vandens). Be šių šaknelių, kartais dedama į virsls dar kitokių daržovių (bulvių, griežčių). Beveik visados deda dar žaliųjų petruškų, krapų, porų ir želerijų, surišę visa į puokštelę.

 

Daržovės ir šaknelės reikia valyti prieš pat virimą, nuplauti šiltu vandeniu ir smulkiai supjausčius užkaisti šaltame vandenyje.

Kad gražesnė būtų sultinio spalva, kartais dalį šaknelių pirma pačirškina keptuvėje su sviestu. Perlieja verdančiu vandeniu ir suverčia drauge su nečirškintomis į prikaistuvį. Kai kurios daržovės (ropė, kopūstai, griežtis) prieš dedant į verdamą sultinį pirma skyrium pavirinamos, kad išeitų kartumas.

Dėl skonio ir kvapo sultinį dažnai deda džiovintu grybų. Galima dėti ir nedžiovintų grybų, bet šių reikia bent triskart daugiau nekaip džiovintų. Džiovinti grybai pirma mirkomi drungname vandenyje ir gerai nuplaunami, kad neliktų smilčių. Perkant džiovintus grybus, reikia žiūrėti, kad jie nebūtų trapūs.

sultinys geriausia virti emaliuotame prikaistuvyje, ne variniame. Virti reikia uždengus ir žiūrint, kad virtų palengva. Pakilusios putos reikia nugraibyti. Kai daržovės suminkštės, o grybai nugrims, reikia, nukėlus prikaistuvį nuo ugnies, duoti sultiniui pastovėti bent 10 minučių ir nusunkti arba atsargiai nupilti, kad tirštumai liktų dugne.

Jei sultinys išeis ne skaidrus, o drumzlinus, tad galima jį paskaidrint įleidus į verdantį sultinį 2-3 suplaktus baltymus ir pavirinus.

Druskos į sultinį reikia dėti baigiant virti — tada jis išeis stipresnis. Verdant sultinį reikia iškarto įpilti pakankamai vandens (po pusantros lėkštės kiekvienam valgytojui), nes pridėjus vandens į išvirtą sultinį pagestų jo skonis.

Kompostas.

Paskelbta: |
0

KOMPOSTAS

Sodyboje ar sode per metus kaupiamos visos pūvančios organinės atliekos yra puikios natūralios trąšos. Dvi dėžės — tai visas komposto gavybos „mechanizmas“.

Kaip nesunkiai per metus kolektyvinio sodo sklype galima gauti 20-30 kibirų puikių natūralių trąšų?

Sklypo pakraštyje, toliau nuo gyvenamojo namo, viena šalia kitos stovi dvi medinės dėžės, tačiau tinka ir didelės metalinės ar plastikinės statinės, rezervuarai – tai, kur galima kaupti visa, kas pūva. Mūsų sode viskas prasidėjo nuo vienos dėžės, į kurią per sezoną – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – buvo metamos visos organinės atliekos: pavasarį sugrėbti pernykščiai lapai, vasarą išravėtos piktžolės, rudenį nurauta augalija ir pan. Net pūvantys maisto likučiai, taip pat kavos tirščiai ar panaudotos arbatžolės keliaudavo ten. Jei atskirai nekaupiate krosnies ar židinio pelenų, juos irgi galima berti į minėtą talpyklą. Būsimą kompostą reikia periodiškai palaistyti, nes vien lietaus nepakanka – taip greičiau viskas pūva. Patariama ten įmesti sliekų (ravint ar kasant dirvą jų visada galima aptikti), mat jie labai paspartina
kompostavimą. Per sezoną susikaupusi žalioji masė peržiemodavo. Visaverčiu kompostu ji tapdavo tik po trejų metų, tiesa, toks kompostas būna nevienalytis: giliau dugne – supuvęs ir perpuvęs, paviršiuje – nelabai.

Vieną pavasarį šalia minėtos dėžės nusprendėme pastatyti tokią pat antrą. Pavasari į šią dėžę iš pirmosios šakėmis permetama visą pusiau apirusi biomasė. Dėl vienos svarios priežasties: viršuje esanti mažai suirusi biomasė atsiduria kitos talpyklos dugne, o gerokai apipuvusi – viršuje. Svarbiausia, kad visa ši žolių, lapų, maisto atliekų krūva kaip reikiant „prasivėdina“, gauna deguonies – tai viena pagrindinių visų biologinių atliekų greito puvimo sąlygų. Ištuštintoje pirmojoje dėžėje kaupiamos visos naujojo sodininkystės sezono atliekos. Sunaudojus kompostą iš antrosios talpyklos, į ją perkraunamas pusiau perpuvęs kompostas iš pirmosios. O ši gali vėl priimti pirmąją pavasarinę biomasės „porciją“.

Dabar komposto gavybos procesas trunka porą metų, ir kiekvieną balandį iš antrosios dėžės turime 20-30 kibirą puikiausio komposto, kaip sakoma, „iš nieko“: juo tampa visos biologinės atliekos. Tokio kiekio komposto pakanka ne tik dviem šiltnamiams patręšti, bet ir dirvožemiui aplink vaismedžius, krūmus bei ruošiamų lysvių žemei pagerinti. Žinoma, subrendusio komposto kiekis būna beveik perpus mažesnis už pradinį. Visiškai perpuvusio komposto masė būna vientisa, tamsios spalvos, beveik juoda. Sugniaužus ją saujoje, ranka visiškai neišsitepa.

Kam ir kada naudoti?
Tręšti subrendusiu kompostu galima bet kada, tik svarbu iškratytą iš talpyklos masę tuojau pat įterpti į dirvą, antraip išgaruos joje esančios naudingosios medžiagos. Iš dėžės išimtą visiškai supuvusį kompostą patariama iš karto uždengti polietileno plėvele. Sandariai laikoma, jis gali išbūti iki vasaros pradžios, kt. bus išbarstytas. Lengvai dirvai (smėliui, priesmėliu: komposto reikia daugiau, sunkiai (prie moliui) – mažiau. Patręšta kompostu dirva po trejų metų pasiekia maksimalų biologinį aktyvumą. Tada komposto, kiekį galima mažinti, bet tręšti reikėtų kasmet.
Kiek šio komposto beriama į dirvą? Orientuokitės pagal tai, kad 1 kg komposto (vidutinio dydžio kibire telpa apie: 5-6 kg) reikia 1 m2. Kompostas – tai n. dirvai gerinti skirtas gruntas, todėl pakanka jį įterpti į dirvožemi negiliai, vos, 8-12 cm gylyje.
Greitai augančius augalus (salota, morkas) reikia tręšti persijotu perpuvusiu kompostu, pomidorams ir bulvėms derėtų naudoti ypač gerai persijotą kompostą.
Uogakrūmiams ir vaismedžiams taip pat labai tinka šis kompostas. Jo atsargiai, saugant šaknis, įterpiama į dirvą, ne giliai perkasant žemę ratu aplink augalą. Kompostu galima mulčiuoti vaismedžius, uogakrūmius, braškes. Geriausi. mulčiuoti ką tik pasodintas braškes arba iškart nuskynus uogas.
Šiltnamiuose žemė tręšiama prieš augalų sėją ar sodinimą. Taip tręšiami agurkai, pomidorai, paprikos, baklažanai. Kompostu – būtinai gerai perpuvusiu – galite „palepinti“ ir gėles ar dekoratyvinius augalus.
Dirvoje kompostas, kaip trąša, veik:. 3-4 metus. Tiesa, tręšiamoji jo įtaka augalams paveikiausia pirmaisiais metais.- Be to, šiomis organinėmis trąšomis ne maitinami augalai, bet ir dirvožemis pildomas organine medžiaga – humusu.

Žurl. „Namie sode“ 2013m. Nr.6

KAIP IR KUR SODINTI SERBENTUS

Paskelbta: |
0

Serbentu laukas

Serbentai gausiai dera tik tuomet, kai keras iš visų pusių yra gerai apšviečiamas, todėl krūmus reikėtų sodinti bent keli metrai nuo aklinos sodo tvoros. Be to, prie tvoros gali kauptis vanduo, ten užsistovi oras ir atsiranda labai geros sąlygos plisti įvairioms ligoms. Serbentai sodinami balandžio pradžioje, kaip ir kiti sodo augalai, tačiau tikslią datą kasmet nurodo pati gamta.

Gali būti, jog balandžio pradžioje žemę dar dengs sniegas, tuomet sodinti teks vėliau. Perkaskite dirvą iki 20-30 cm gylio ir savaitę prieš sodinimą įterpkite (išbarstykite ir sumaišykite) kompleksinių mineralinių trąšų, skirtų sodo augalams. Tręšimo normos paprastai nurodomos ant pakuotės.

KADA GENĖTI VAISMEDŽIUS?

Paskelbta: |
0

Obels genėjimas

Neretai manoma, kad obelis galima genėti tik žiemą arba anksti pavasarį. Tai netiesa. Jos. priklausomai nuo ūgio, amžiaus ir atsparumo, genimos beveik visą sezoną. Dažniausiai vaismedžiai genimi antroje žiemos pusėje (jeigu lauke ne šalčiau negu -10′ C) ir pavasarį iki žydėjimo pabaigos. Rečiau — vasarą, kai obelys sparčiai auga, ir ankstyvą rudenį, likus maždaug mėnesiui iki vaisių skynimo.

Žiemą dažniausiai genimi seni ir aukšti medžiai. Jei sodas didelis, pradedama genėti anksčiau, žiemą patariama genėti tik labai stiprias, šalčiui atsparias veisles, nepjauti labai storų šakų, nes per šalčius žaizdos sunkiai gyja. Jeigu sodas nedidelis, verčiau palaukti kovo arba balandžio. Nereikėtų ir vėluoti — specialistai sako, jog genėti galima net žydinčias obelis, bet geriausia vainiką išretinti iki pirmo profilaktinio purškimo insekticidais ir fungicidais (balandžio 15-20 d.).

Žiemą arba pavasarį tinka genėti senus, silpnai ir lėtai augančius medžius — jie bus vešlesni, augins daugiau ūglių. Sparčiai ir vešliai augančias obelis geriau genėti vasarą, tuomet jos mažiau augins ūglių ir lapų, saulė pasieks visas šakas, ir subręs daugiau kokybiškų obuolių.
Jeigu buvo genėta pavasarį arba medis yra tinkamai suformuotas, derančių obelų šoninės šakos vasarą neliečiamos. Išpjaunamos tik viršutinės, jeigu užauga per didelės (galima genėti praėjus maždaug 2 savaitėms po žydėjimo), patrumpinami nauji horizontalūs ūgliai arba išpjaunami, išlaužiami nereikalingi vertikalūs ūgliai, kurie labai sutankina vainiką. užstoja saulę ir eikvoja daug maisto medžiagų. Derančios obelys dar kartą genimos ankstyva rudenį, kai sparčiai auga ir noksta vaisiai. Tuomet vėl išpjaunami pernelyg augantys nauji ūgliai.

Naudingi video:
Obels genėjimas (anglų kalba):

Vaismedžių vėžys

Paskelbta: |
0

obels vėžys
Daugelyje sodų yra vaismedžių, sergančių vėžiu. Ant liemens ir storesnių šakų atsiranda gilios, negyjančios žaizdos, žievė apmiršta ir lupasi. Vėžį sukelia bakterijos ir parazitiniai grybai. Jis yra užkrečiamas. Iš pradžių vėžiu apkrėstoje vietoje žievė įdumba ir prikempa. Vėliau ji sutrūkinėja, nutrupa, ir atsiranda žaizda.

Ji negyja, kasmet vis platėja ir gilėja. Labai nuo vėžio nukentėk medžiai nustoja derėti ir sunyksta. Smarkiai apkrėstų jaunų medelių negydykite, o iškaskite ir sudeginkite. Senesnių vaismedžių vėžio žaizdas labai stropiai išpjaukite, apimdami iki 2-3 cm sveikos medienos, o drožles sudeginkite.

Žaizdą dezinfekuokite 5 proc. mėlynojo akmenėlio tirpalu ir užtepkite sodo tepalu ar aliejiniais dažais. Šis darbas atliekamas kovo pabaigoje, balandžio pradžioje.