Pasirinkite tinkamą leliją:
Prieš pradėdami auginti prūdo lelijas, svarbu pasirinkti tinkamą veislę. Yra daug skirtingų lelijų rūšių, kurių skiriamasis bruožas yra skirtingos žiedlapių spalvos ir dydžiai. Taip pat atkreipkite dėmesį į lelijų dydį, nes didesnėms veislėms reikės gilesnio vandens telkinio.

Paruoškite augimo vietą:
Prūdo lelijos geriausiai auga saulėtose vietose, kuriose yra bent šešių valandų saulės šviesos per dieną. Taip pat svarbu užtikrinti tinkamą dirvožemio sudėtį. Rekomenduojama naudoti specialų lelijų substratą arba sumaišyti durpių ir smėlio mišinį.

Auginkite iš sėklų arba gumbų:
Galite auginti prūdo lelijas iš sėklų arba gumbų. Sėklų dauginimas yra ilgesnis procesas, todėl daugelis žmonių renkasi pirkti gumbus. Sėklas galima sėti pavasarį, o gumbus sodinti ankstyvąją vasarą.

Sodinkite tinkamai:
Prieš sodinant lelijas, atkreipkite dėmesį į tinkamą sodinimo gylį. Gumbai turėtų būti sodinami maždaug 30-45 cm gylio vandenyje. Sodindami lelijas palikite pakankamus tarpus, jos turėtų pakankamai vietos augti ir plėstis.

Prižiūrėkite lelijas: Prūdo lelijos mėgsta stabilaus vandens sąlygas. Reguliariai stebėkite vandens lygį ir užtikrinkite, kad augalai visada būtų panardinami į tinkamą vandens gylio lygį. Be to, kontroliuokite vandens kokybę ir pH lygį, kad būtų išlaikytas tinkamas augimo aplinkos parametras. Prūdo lelijos geriausiai auga vandenyje su šiek tiek rūgštesniu pH lygiu, kuris yra šiek tiek šarminis. Ideali pH reikšmė vandens lelijoms yra apie 6,5-7,5. Tai šiek tiek rūgštesnis nei neutralus pH lygis (7). Tačiau svarbu suprasti, kad konkrečios rūšys ar veislės gali turėti šiek tiek skirtingus pH poreikius, todėl gali būti naudinga pasitikrinti konkrečios veislės ar rūšies rekomendacijas.

Norint užtikrinti tinkamą pH lygį vandens lelijų augimo aplinkoje, galite naudoti pH testo juostelės arba pH matuoklį. Jei pH yra per rūgštus ar per šarminis, galite reguliuoti jį pridedant tinkamų medžiagų. Jei reikia padidinti pH lygį, galite pridėti šarminančių medžiagų, pvz., smėlio arba kreidos. Jei pH lygis yra per rūgštus, galite pridėti rūgščių arba naudoti tam skirtas pH reguliavimo medžiagas.

Taip pat būtina pašalinti augimo metu susikaupusius piktžoles ir kitas šiukšles iš prūdo lelijų aplinkos. Tai padės išlaikyti vandens švarumą ir užkirs kelią augalų konkurencijai.

Prūdo lelijos taip pat gali reikalauti reguliaraus tręšimo, kad užtikrintumėte jų optimalų augimą. Naudokite specialias trąšas, pritaikytas vandens augalams, ir laikykitės nurodyto tręšimo grafiko.

STRATIFIKACIJA Sėkloms sudygti būtinas tam tikras drėgmės, temperatūros, deguonies, kartai šviesos režimas. Sėklų stratifikavimas yra pagrįstas optimalių gemalui sudygti sąlygų sudarymu. Daugumos medžių ir krūmų sėkloms būtinas šaltasis periodas ypač jeigu tai mūsų krašto augalai. Sėklos, būdamos ramybės būsenos, per atitinkamą laiką galutinai subręsta, todėl stratifikavimo laikas priklauso ne tik nuo botaninės rūšies, bet ir nuo sėklų subrendimo, rinkimo laiko bei laikymo sąlygų. Medžių ir krūmų sėklas, pasižyminčias ilga ramybe, tinka stratifikuoti nuo 0 iki +5 °C temperatūroje Iš kitų, ypač šiltesnių, kraštų augalų, pavyzdžiui, šilkmedžių ar lanksvų, sėkloms stratifikacija nebūtina. Yra augalų, kurių sėklos būna ypač trumpo daigumo (bijūnai, rododendrai), tad jas reikėtų sėti iš karto, kai tik surenkamos. Sėklų paruošimas. Gamtoje sumedėjusią augalų sėklos išbyra rudenį, sudygsta tą patį rudenį arba ateinantį pavasarį, kartais ir vėliau. Prieš sėjimą išvalytos sėklos geriau dygsta, o daigai mažiau serga. Kai kuriuose vaisiuose yra dygimą stabdančių medžiagų, kurios neleidžia sėkloms sudygti, kol nesupūva vaisius. Iš kankorėžių ir sausų vaisių sėklos paprastai išbyra pačios, o sultingus vaisius tenka mirkyti vandenyje, smulkinti ir plauti. Taip išvalytas sėklas geriausia tuoj pat ir sėti. Jei tokios galimybės nėra, jos džiovinamos kambario temperatūroje, nesaulėtoje vietoje, o išdžiuvusios iki sėjos laikomos sausai arba, jei reikia, stratifikuojamos.
Smulkios sėklos. Smulkias sėklas, pavyzdžiui, rododendrų, jazminų, lanksvų, pūslenių, sidabrakrūmių, puskiparisių, tujų, patogu sėti į dirvą arba dėžutes ne rudenį, o anksti pavasarį. Kad pavasarį jos geriau sudygtą patariama žiemą jas stratifikuoti. Vasarą sunokstančios sėklos, tokios kaip beržų, lanksvų, sidabrakrūmių, jei pasėjamos tuoj pat tik surinktos, sudygsta per kelias savaites.
Stambios sėklos. Didesnės, kietos sodo ir dekoratyvinių augalų – erškėčių, gudobelių raugerškių, kaulenių, hamamelių, lekėčių, magnolijų, geltonžiedžių sedulų, šaltalankių, vyšnių, svarainių, medlievų, obelų, kriaušių – sėklos, visi riešutai, taip pat daugumos spygliuočių sėklos sėjamos rudenį. Jei tokios galimybės nėra, jos 2-4 mėnesius stratifikuojamos, t. y. laikomos drėgnai ir vėsiai, 0-5 °C temperatūroje, pavyzdžiui, dėžutėje ar vazone drėgname smėlyje rūsyje arba šaldytuve. Kartkartėmis pravėdinama, papildomai sudrėkinama, sėklos permaišomos indas supurtomas, kad sėklos būtų laikomos vienodomis sąlygomis, neišdžiūtų ar nesupūtų. Pavasarį, kai tik išeina pašalas, sėjama. Ankštinių augalų – žirnmedžių. pupmedžių, raipstų, paraipsčių bei kitų sėklų stratifikavimas nelabai veiksmingas.
Geriau prieš sėją sėklas 1-2 paras pamirkyti drungname vandenyje arba pasėtas dvi dienas gausiai laistyti. Kai kurių augalų sėklos būna ypač kietos (pavyzdžiui, kedrinių pušų), kad net daigas nesugeba pramušti luobelės, tad jas reikia stratifikuoti – šiek tiek brūkštelėti dilde arba atsargiai patrinti švitriniu popieriumi Tada drėgmė lengviau patenka vidų ir paruošia sėklą dygti. Kokį naudoti substratą? Sėklos stratifikuojamos 30 – 40 cm gylio dėžutėse (dugne turi būti drenažo skylutės), vazonuose arba plastikiniuose maišeliuose. Substratui patariama naudoti išplautą rupų upės smėlį, neutralizuotas aukštapelkių durpes .ar jų mišinį arba pjuvenas. Substratą prieš sumaišydami su sėklomis išsijokite per sietą, kurio akutės turi būti mažesnės už sėklas, nes kitaip atskirti sėklas nuo substrato bus sudėtinga. Substratas turi būti 50 – 60 proc. drėgnuno, o jo dėžutėse – tris kartus daugiau nei sėklų. Jį sudrėkinkite: suspaudus smėlį delne jis turėtų išlaikyti formą, o
suspaudus durpes – prasisunkti keli lašai vandens. Vietoj vandens sėklas ir substratą galima sudrėkinti silpnu kalio permanganato tirpalu, tuomet dygstančios sėklos bus apsaugotos ir nuo pelėsio. Didesni indai su stratifikuojamomis sėklomis laikomi rūsyje, o nedidelės dėžutės ir plastikiniai maišeliai su sėklomis – buitinio šaldytuvo apačioje. Nuolat reikia tikrinti, ar substratui pakanka drėgmės. Kad nesudygtą per anksti. Kad stratifikuojamos sėklos nesudygtų per anksti (kai lauke dar žemė įšalusi), dėžutes, kai jose sudygsta apie 20-50 proc. sėklų, pernešti i vėsią patalpą, kurioje laikosi -1 – 0 °C temperatūra, ir taip pristabdyti jų dygimą. Prieš sėją lauke balandžio mėnesį 2-3 dienas jas reikia palaikyti šiltesnėje aplinkoje. Labai svarbu sėklų neperlaikyti 5-6 °C temperatūroje. Neturint vėsios patalpos, sėklavaisių sėklas pradėkite stratifikuoti vėliau, kad galėtumėte iš karto sėti lauke.

SODO AUGALAI trešnių ir vyšnių (dažniausiai naudojamų poskiepiams) sėklos stratifikuojamos 80-100 dienų, obelų – 120-130 dienų, abrikosų – 80-100 dienų, paprastųjų lazdynų, graikinių riešutų – 150-180 dienų, turkinių lazdynų – 200-240 dienų. Aronijų, šermukšnių sėklas reikia stratifikuoti apie 3 mėnesius, o geltonžiedžių sedulų – ilgiausiai, net 2 metus. Kaulavaisių (kaukazinių slyvų, persikų, kvapiųjų vyšnių ir kt.) sėklos sėjamos lauke iš rudens. Rugsėjo mėnesį pašalinus sultingą vaisių minkštimą, nuplovus ir išdžiovmus kauliukus, jie su drėgnomis pjuvenomis sumaišomi dėžutėse ir 2-3 savaites laikomi 2-5 °C temperatūroje. Paskui spalio pirmoje dekadoje pasėjami i paruoš-tą dirvą. Pradėjus šalti, mulčiuojama durpėmis. Tad stratifikacija vyksta per žiemą natūraliomis sąlygomis. Lietuvoje tinkamiausi auginti ištvermingi šalčiui graikinių riešutmedžių sėjinukai. Žiemą sodininkas stratifikuoja jų sėklas su kevalais ir anksti pavasarį, kovo mėnesį, sėja į šildomą šiltnamį. Po to, pasibaigus šalnų pavojui, sėklos persodinamos atvirą gruntą.
Padauginti sėklomis riešutmedžiai palyginti labai gerai išlaiko motinines savybes (apie 90 proc.), o dauginti sėklomis yra paprasčiau nei skiepyti. Ir dar labai svarbu, kad sėklomis padauginti augalai geriau prisitaiko prie mūsų klimato sąlygų, įgauna atsparumo šalčiui. Rūšinių šermukšnių sėklos sėjamos rudenį arba pavasarį. Prieš sėją jų sėklas reikia 3 mėnesius stratifikuoti. Išdžiovintos ar praėjusių metų sėklos prieš stratifikaclią 3-4 valandas pamirkomos vandenyje. Pasėjus sėklas rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo mėnesį augalai pavasarį puikiai sudygsta. Tuo metu sėjant sėklų iš šviežiai nuskintų obuolių išimti nereikia – vaisiai tiesiog sutrinami ir gauta masė paskleidžiama dirvoje padarytame griovelyje. Sėjos laiką užtęsus iki spalio antrosios pusės ar lapkričio, kitų metų pavasarį pasirodo tik vienas kitas daigelis. Vėliau pasėtos sėklos išdygsta tik antrų metų pavasarį. Svarbu nesuvėlinti sėjos. Rudenį sėjos vietas būtina pamulčiuoti. Taip pat sėklomis dauginami ir šermukšnių poskiepiai.
Žemuogės dažniausiai dauginamos sėklomis, mat dauguma veislių neformuoja ūsų. Jų sėklos dygsta 2-4 savaltes ar kiek ilgiau Kad sėklos darniau sudygtų, prieš sėią jas patariama stratifikuoti: 30 dienų palaikyti drėgnoje ir vėsioie (apie 2-5 °C) aplinkoje, rūsyje ar buitiniame šaldytuve arba jau pasėjus į vazonėlius ar dėžutes kurį laiką palaikyti vėsioje vietoje.
STRATIFIKACIJA BŪTINA IR BIJŪNAMS įvairios bljūnų rūšys, kai kurių kitų daugiamečių gėlių (adonių, burbulių, daugiamečių flioksų, auskarėlių, levandų) sėklos, laikomos sausai iki pavasario, praranda daigumą ir dygimo energiją, o pasėtos pavasarį sudygsta tik kitais metais.
Dygimui pagreitinti sėklos stratifikuojamos gruodį-sausį arba tuojau pat surinkus sėklas, dažniausiai rudenį.
Šaltinis žurnalas „Namie ir sode“ 2020m.
Video (Rusiškai) Kas yra stratifikavimas. Kaip teisingai stratifikuoti.

Inde likę vaisių griežinėliai turi 50 – 60 proc. cukraus, daug rūgščių bei kitų vertingų medžiagų.

Juos galima užpilti virintu vandeniu ir dar palaikyti parą, paskui vėl nupilti, tačiau ekstrakto koncentracija jau bus mažesnė. Toks vaisių sirupas tinka vaisių sriuboms, kisieliams ir gaivai.

VIDEO APIE KITUS SVARAINIŲ RECEPTUS BEI SVARAINIŲ TEIKIAMAS NAUDAS:
SVARAINIŲ TRAUKTINĖS RECEPTAS:

SVARAINIŲ UOGIENĖS RECEPTAS:

KITOS SVARAINIŲ SUTEIKIAMOS NAUDOS:

Baltiškosios veislės

Svarainiai – kol kas mažai sukultūrinti augalai. Jų veislią pasaulyje egzistuoja ne viena, tačiau visos jos – dekoratyvinės. Svarainių, skirtų vaisiams auginti, atranka pradėta 5-ąjį praeito amžiaus dešimtmetį Latvijoje. Latvių mokslininkas Albertas Tycas buvo sukūręs kultūrinių svarainių veislių, tačiau jos nepaplito. Pirmieji versliniai svarainynai įveisti Latvijoje 7-ąjį dešimtmetį. 1980-1990 m. versliniai svarainių augynai sparčiai plėtėsi Lietuvoje ir Latvijoje ir ėmė net 500 ha plotą. Deja, dabar jų beveik nelikę. 1992-aisiais svarainių auginimo technologijų srityje pradėjo bendradarbiauti Latvijos, Lietuvos ir Švedijos mokslininkai.

Mėgstame sakyti: „Mūsų citrina – svarainis.“ Svarainių augina dažnas sodininkas. Nors suaugusiems šiems augalams priežiūra – nebūtina, tinkamai prižiūrimi jie augs ir derės geriau.

Bendradarbiaujant LAMMC SDI, Latvijos sodininkystės institutui ir Švedijos sodininkystės ir atrankos institutui sukurtos trys pirmosios oficialios sukultūrintų japoninių svarainių veislės: „Rasa“, „Darius“ ir „Rondo“. Šių veislių augalai – bedygliai, vaisiai – dideli, jų minkštimas – storas, paviršius – lygus. „Rasa“ – latvių mokslininkų kūrinys, o veislių „Darius“ ir „Rondo“ autorystė priklauso visiems trims minėtiems institutams. Vieną iš svarainių veislių buvo nutarta pavadinti Lietuvos mokslininko Dariaus Kviklio vardu.

Kur sodinti svarainius

Tinkamiausias laikas svarainių krūmeliams sodinti – pavasaris. Tai geriausia padaryti kuo anksčiau, kai tik išeina pašalas, pavyzdžiui, balandžio pradžioje. Svarainių pranašumai – jų atsparumas sausrai ir nepalankioms dirvos sąlygoms, taip pat gebėjimas augti eroduotuose šlaituose. Svarainiai – nereiklūs augalai, tačiau geriau auga lengvame derlingame dirvožemyje. Jiems labai svarbi rūgšti dirva. Geriausias pasirinkimas – dirva, kurios pH lygis – 5-6. Neutralaus rūgštingumo ar šarminėse dirvose augančius japoninius svarainius greitai ištinka chlorozė – lapai pageltonuoja ir skursta patys krūmai. Kadangi Lietuvoje daug kur dirvos yra šarminės, jas reikėtų parūgštinti aukštapelkių durpėmis. Dirvos pH galima pakeisti pasitelkus sierą, pjuvenas, spygliuočių žievę. Svarainiams reikia parinkti saulėtą vietą, pietini nuolydį. Pavėsyje augalai auga gerai, tačiau mezga mažiau vaisių. Be to, saulės atokaitoje svarainių vaisiai greičiau sunoksta. Vieta gali būti atvira ir perpučiama vėjo. Tokioje vietovėje svarainiai mažiau sirgs. Mokslininkai pataria sodinant svarainius tarp jų palikti 1 m atstumus, tarp eilių – 3 m.

Kaip dauginti?

Japoninius svarainius galima dauginti sėklomis (generatyviniu būdu) ir auginiais (vegetatyviniu būdu). Dauginimas auginiais – sudėtingesnis, reikalaujantis dirbtinio rūko įrenginių ir specialių šaknijimosi stimuliatorių. Tačiau vegetatyviniu būdu padauginti krūmai išaugs tapatūs motininiams augalams. Dauginant sėklomis sunku nusakyti būsimųjų augalų savybes – net iš to paties vaisiaus sėklų išaugę krūmai gali skirtis vaisių dydžiu, sunokimo laiku, augimo ypatumais. Tiesa, ištyrus svarainių požymių perdavimą palikuonims buvo nustatyta, kad pirmosios kartos sėjinukai paveldi tam tikrus motininių augalų požymius. Taigi dauginant svarainius sėklomis nereikia nusiminti, kad tik dalis sėjinukų bus panašūs į motininius augalus.

JAPONINIS SVARAINIS

Kadangi kol kas dažniausiai auginami neveisliniai svarainiai, jie dauginami sėklomis. Pasirinkus norimą augalą, sėklos išimamos iš visiškai sunokusių sveikų vaisių. Sėti galima rudenį, tačiau yra pavojus, kad sėklas žemėje gali sugraužti pelės. Pavasario sėjai skirtos sėklos stratifikuojamos, t. y. laikomos žemoje pliusinėje temperatūroje (2-4 °C) apie 2-2,5 mėnesio. Sėti reikia į lysves, paliekant 20- 25 cm atstumus tarp eilučių ir 7-10 cm tarp sėklų. Jeigu per vienerius metus sėjinukai neišaugo, juos reikia palikti augti antriesiems metams. Tačiau šiuo atveju reikėtų augalams pakirsti šaknis 10-15 cm gylyje, nes svarainiai formuoja liemenines šaknis, kurios mažai šakojasi, tad iškasti dvimečiai augalai sunkiau prigis. Pakirtus šaknis, sužadinamas šaknų šakojimasis, todėl tokie augalai lengvai perkeliami į nuolatinę augimo vietą. Dauginimo sėklomis trūkumas tas, kad neaišku, iš kur atkeliavo motininius krūmus apvaisinusios žiedadulkės. Kiekviena sėkla – tai vis naujas augalas. Kaip jau minėta, daugindami vegetatyviškai – auginiais, turėsite lygiai tokį pat krūmą, koks patinka. Tad jei motininis krūmas patinka būtent toks, kokį matote (dideliais vaisiais, bedyglis ir pan.), rinkitės šį dauginimo būdą. Auginiai atskiriam nuo birželio vidurio iki liepos vidurio, kol dar nėra visiškai sumedėję. Kuo ilgesni japoninių svarainių žalieji auginiai, tuo geriau jie įsišaknija. Geriausiai įsišaknija viršūniniai auginiai. Kone perpus prasčiau įsišaknija ūglių vidurio auginiai, o blogiausiai – ūglių pagrindo auginiai. Japoniniai svarainiai yra kryžmadulkiai, todėl jų negalima sodinti po vieną – turi būti mažiausiai du augalai. Jei netoliese nebus kitų svarainių, krūmas augs, gausiai žydės, tačiau nemegs vaisių. Šeimos poreikiams sodinkite 2-4 krūmus ir džiaukitės vitaminingais vaisiais.

Svarainių priežiūra.

Laistyti svarainių nereikia. Jų šaknys – ilgos ir stiprios, todėl geba pasiimti reikalingą kiekį vandens. Žinoma, ilgalaikė sausra, trunkanti apie porą mėnesių, gali pakenkti augalams, bet Lietuvos sąlygomis svarainiai augs be jokių bėdų. Dėl tos pačios priežasties jie nėra reiklūs trąšoms. Jeigu dirvožemis pakankamai turtingas maisto medžiagų, pakaks gegužę po krūmu paberti 50 g salietros. Kol svarainiai – jauni, būtina stropiai kovoti su piktžolėmis, nes jos augalus nustelbia, atima drėgmę ir maisto medžiagas. Pokrūmius naudinga mulčiuoti pjuvenomis, durpėmis, medienos drožlėmis, uždengti juoda agro ar polietileno plėvele. Organinio mulčio sluoksnį kasmet ar kas dvejus metus teks papildyti 5 cm. Mulčiuojant pjuvenomis, jų reikia paberti kiekvienais metais. Mulčiuoti organiniu ar sintetiniu mulčiu japoniniai svarainiai geriau auga ir gausiau dera. Uždengus pokrūmius juoda plėvele anksčiau sunoksta vaisiai.
Nors svarainiai Lietuvoje auga ganėtinai ilgai, iki šiol nepastebėta didelių jų ligų ar kenkėjų. Svarainiai yra sėklavaisiai ir priklauso erškėtinių šeimai kaip obelys ir kriaušės, todėl bendri yra ir jų kenkėjai, bet šie dažniau pasirenka skanesnius nei svarainiai vaisius. Todėl svarainius galima išauginti be jokių purškiamųjų ar kitokių apsaugos priemonių. Apnikus chlorozei, augalus reikėtų apipurkšti geležies chelato tirpalu (įsisavinamu per lapus) arba tiesiog palaistyti parūgštintu vandeniu. Svarainiai – atsparūs ligoms, tačiau vaisių ir šakų puviniai – ne tokie jau reti reiškiniai. Jeigu šakelė pradėjo pūti ar džiūti vasarą, ją reikia iškart pašalinti prie pat pagrindo, kad neužkrėstų viso krūmo. Atėjus rudeniui patariama nuskinti visus vaisius, nes likę ant šakų vaisiai supūva ir užkratas gali pažeisti kitas augalo dalis. Svarainiams labiausiai reikia kalio ir azoto, todėl juos galite kasmet pavasarį patręšti. Būtina atminti, kad tam netinka kalio chloridas. Geriausia rinktis kalio sulfatą arba magneziją. Genėti ir praretinti svarainius reikia tada, kai per daug sutankėja krūmai ar kai stiebai nusensta (6-7 metų). Šiuo aspektu svarainiai panašūs serbentus – išleidžia daug atžalų. Patys gražiausi vaisiai užauga ant jaunų (2-3 metų) šakelių. Taigi po 2 ar 3 senesnes (nuo 5-6 metų) šakas galima kasmet pašalinti sekatoriumi – nupjauti prie pat žemės.

Vaisių nokimo laikas
• Ankstyvasis – vaisiai sunoksta iki rugsėjo 1 d.
•Vidutinis – vaisiai sunoksta iki rugsėjo 15 d.
• Vėlyvasis – vaisiai sunoksta po rugsėjo 15 d.
Kuo svarainių derlius ankstyvesnis, tuo geresnis Lietuvos sąlygomis, nes visiškai prinoksta ir pasižymi ypatingu aromatu. Jeigu derlius „nusikelia“ spalį, šalnos pažeidžia vaisius ir jie pavandenija. Kuo labiau sunokę vaisiai, tuo jie vertingesni, jau pasidengę eterinių aliejų turtingu vaškiniu sluoksniu. Jeigu vaisiai rudenį būna vis dar melsvi ar žali, vadinasi, svarainiai – labai vėlyvi, nes visi pageltonuoja.

Taip pat skaitykite: Svarainių sirupas

SVARAINIŲ DAUGINIMAS VIDEO:

JAPONINIŲ SVARAINIŲ AUGINIMAS VIDEO:

Obelų miltligė

MILTLIGĖ

Miltligė – grybinė liga, pažeidžianti praktiškai visas gyvybiškai svarbias augalų dalis: lapus, pumpurus. žiedynus, ūglius. Iš pradžių ant atsiranda miltingos balsvos apnašos, vėliau jos paruduoja ir pasidengia smulkiais juodais taškeliais. Netrukus lapai pagelsta ir nudžiūva, ūgliai nustoja augti, žiedynai – nudžiūva, todėl vaismedžiai nesugeba užmegzti vaisių. Miltligės grybiena žiemoja ligos pažeistuose ūgliuose. pažeidžia ne tik obelis, bet ir kriaušes, tačiau rečiau.
Kaip kovoti su miltlige?
-Pavasarį, skleidžiantis lapeliams, obelis patariama nupurkšti specialių preparatų, pavyzdžiui, „Topazas“ tirpalais. 10 litrų vandens patariama ištirpinti 2 ml šių preparatų.
-Žydinčias obelis naudinga nupurkšti vario oksido tirpalu: 10 litrų vandens ištirpinkite 40 g vario oksido. Nuskynę vaisius, obelis galite
užpurkšti 1 proc. bordo tirpalu ar vario sulfato ir skysto muilo tirpalu, kurj ruošdami 10 litrų vandens ištirpinkite 5o g vario sulfato ir 20 g skysto muilo.
-Nupurkštus ir nukritusius obelų lapus surinkite ir sudeginkite.

Obelų rauplės

OBELŲ RAUPLĖS
Obelų rauplės – taip pat grybinė liga. pažeidžianti ir kriaušes. Ant rauplių pažeistų lapų atsiranda rusvos apnašos: netrukus lapai sudžiūva ir nukrenta, vaisiai nustoja augti, pradeda trūkinėti ir pasidengia dėmėmis. Be to, rauplės pažeidžia ir vaismedžių vaiskočius bei žiedus.
Kaip kovoti su rauplėmis?
-Pirmąjį kartą nupurkškite obelis „Topazo“ preparato tirpalu (10 litrų vandens ištirpinkite 2 ml preparato) obelis reikia nupurkšti pavasari, kai skleidžiasi lapeliai.
-Antrąjį kartą koloidinės sieros tirpalu (10 litrų vandens ištirpinkite 8o g koloidinės sieros) reikia nupurkšti baigusias žydėti obelis.

Obelų citosporozė

OBELŲ CITOSPOROZĖ
Obeht citosporozė – grybinė liga, pažeidžianti obelų žievę, todėl kai kurie žievės plotai nudžiūva. Ant citosporozės pažeistos obelų žievės atsiranda tamsios opos, kurios gana greitai plečiasi ir įgauna rusvai rausvą atspalvį. Dar vėliau obelų žievė su pavienėmis šakelėmis nunyksta. Verta atminti, kad citosporozė gali pražudyti ne tik jaunas, bet ir suaugusias obelis. Citosporozės spartesnj plitimą skatina: dideli žiemos šalčiai. prasta vaismedžių priežiūra. nederlingas, sunkus, sausas ar. atvirkščiai. šlapias dirvožemis.
Kaip kovoti su citosporoze?
-Pavasarį, kai orai atšyla iki 15°C šilumos ir pradeda brinkti obelų pumpurai, vaismedžius patariama nupurkšti preparatų tirpalais, padedančiais kovoti su grybinėmis ligomis.
-Antrąjį kartą obelis prieš žydėjimą reikia nupurkšti vario sulfato tirpalu, kurio 10 litrų vandens ištirpinkite 50 g vario sulfato.
-Trečiąjį kartą tuo pačiu tirpalu reikia nupurkšti baigusias žydėti obelis. Jaunas obelis patariama nupurkšti 2 litrais tirpalo, suaugusias – 5 litrais tirpalo.
-Rudenį obelis reikia paruošti galimiems žiemos šalčiams, todėl būtina patręšti trąšomis, kurių sudėtyje yra fosforo bei kalio.
-Lapkričio mėnesį nubalinkte vaismedžių kamienus ir storąsias šakas. Šią procedūrą galima pakartoti ir kovo mėnesio pradžioje.
Tirpalas, kuriuo patariama nubalinti vaismedžius.
Ruošdami balinimo tirpalą, panaudokite:
• 10 litrų vandens;
• 4 kg molio;
• 1 kg kalkių;
• 3 kg karvių mėšlo;
• 2 valgomuosius šaukštus vario sulfato:
• 2 valgomuosius šaukštus staliaus klijų
• 40 g muilo;
• heteroauksino (padedančio gydti žaizdas) tabletę (jei reikės):
• 6 ml „Epino“ preparato.
Šias medžiagas kruopščiai išmaišykite ir po 2 valandų pertraukos nutepkite oblų kamienus ir storąsias šakas.
Pavasarį ligų pažeistas šakas nupjaukite ir sudeginkite, o nedideles dėmes nuvalykite ir nubalinkite.

Obelų puvinys

OBELŲ PUVINYS
Obelų vaisių puvinys – taip pat grybinė liga. Ant šios ligos pažeistų obuolių atsiranda rusvos dėmės, kurios sparčiai plinta ir apima didžiąją vaisiaus dalį. Puvinio minkštimas paruduoja ir tampa nevalgomas. Nedidelė dalis puvinio pažeistų obuolių lieka kaboti medžiuose, tačiau didžioji dalis jų nukrenta.
Kaip kovoti su vaisių puviniu? Reikia vasarą reguliariai rinkti puvinio pažeistus vaisius ir juos užkasti už sodo.
-Vaismedžius patariama 2 kartus (vieną kartą skleidžiantis lapeIiams, o antrąjį kartą baigus žydėti) nupurkšti tirpalais, padedančiais kovoti su grybinėmis ligomis. Suaugusią derančią obelį patariama nupurkšti 5-6 litrais šio tirpalo.

Obelų bakterinis nudegimas

BAKTERINIS NUDEGIMAS
Bakterinis nudegimas – ko gero, sunkiausia virusinė obelų ir kriaušių liga, kurios požymius dažniausiai pastebime liepos mėnesio pradžioje. Bakterinio nudegimo pažeisti vienmečiai ūgliai nudžiūva, lapai pajuoduoja, o vaismedžiai žūva per 2-3 metus. Bakterinis nudegimas plinta ligos pažeistais sodinukais ir auginiais, kuriuos panaudojame vegetatyviai daugindami obelis ir kriaušes. Šią ligą taip pat perneša ir įvairūs sodo augalų kenkėjai.
Kaip kovoti su bakteriniu nudegimu? Sode sodinti tik sveikus sodinukus. Naikinti sodo augalų sultis čiulpiančius ir graužiančius vaismedžių kenkėjus, nes jie ne tik silpnina vaismedžius. bet ir platina bakterinio nudegimo virusus. Po genėjimo ir skiepijimo kruopščiai perplaukite ir dezinfekuokite darbo įrankius: peilius, pjūklus, sekatorius, nes šį virusą dažnai pernešame ir jais. Bakterinio nudegimo gausiai pažeistas obelis išpjaukite ir sudeginkite. Dirvožemį. kuriame augo bakterinio nudegimo pažeisti vaismedžiai, būtina dezinfekuoti vario sulfato tirpalu (10 litrų vandens ištirpinkite 6o g vario sulfato) ar specialiais su virusinėmis ligomis padedančiais kovoti tirpalais.
10 m2 dirvožemio patariama palieti 1 litru paruošto tirpalo. Tose vietose, kuriose augo bakterinio nudegimo pažeisti vaismedžiai, naujus sodo augalus galima sodinti ne anksčiau nei po 2 metų.

Obelų sidabraligė

SIDABRALIGĖ
Sidabraligė – ypač dažna obelų bei kitų vaismedžiti liga. Sidabraligės pažeistų obelų šakos, o kartais ir visas augalas – nunyksta. Sidabraligė dažniausiai pažeidžia šalčių pažeistas obelis. Sidabraligės pažeistos obelys pradeda auginti lapus, po kurių odele susidaro oro ertmės. kurios po kurio laiko pabąla ir įgauna sidabrinį atspalvį. Dar vėliau šiose vietose lapų audiniai nunyksta. Laikui bėgant, nunyksta ir nudžiūva dauguma obelų lapų, o mediena ir stiebai patamsėja.
Kaip kovoti su sidabralige? Reikia pasirūpinti, kad obelys taptų žymiai atsparesnės žiemos šalčiams, todėl stenkitės auginti tokias obelų rūšis, kurios yra labiau pritaikytos mūsų žiemų sąlygoms. Rudenį nubalinkite obelų kamienus ir storąsias šakas, pavasarį vaismedžius pradėkite reguliariai laistyti ir tręšti. Taip pat būtina tinkamai užgydyti vaismedžių žievės žaizdas. jei sidabraligės nepavyks įveikti, šios ligos pažeistus vaismedžius ir šakas teks išpjauti ir sudeginti. Tai reikalinga padaryti tam, kad ši liga neplistų.

OBELŲ VĖŽYS. KAIP GYDYTI OBELŲ VĖŽĮ VIDEO:

Pasak specialistų, kovojant su obelų ligomis, veiksmingiausia vartoti vario turinčius preparatus.

Obelų ligos video (anglų kalba):

Dabar mums įprastesnis pavadinimas yra mandevila, o dipladenijos iš tilkrųjų priklauso mandevilų šeimai, todėl dažniausiai vadinamos bendru – mandevilų – vardu. Šių augalų skirtumus pastebi tik įgudę gėlininkai. Jie teigia, kad tiek vienų, tiek kitų augalų žiedų forma ir spalvos yra tokios pačios (tik dipladenijų žiedai esą vos mažesni), o pagrindinis skirtumas – lapai: mandevilų – siauresni ir ilgesni, dipladenijų – platesni, širdelės formos, kietesni ir lygesni, labiau odiški. Be to, dipladenijos savo forma yra panašesnės į mažus krūmelius ir niekada nepasiekia tokio aukščio kaip mandevilos. Kad ir kaip ten būtų, dėl vieno sutariama – ir vienų, ir kitų augalų auginimas ir priežiūra nesiskiria. Mandevilos vertinamos dėl gausaus, ilgai trunkančio žydėjimo. Jų stambūs taurelės formos žiedai žydi nuo pavasario iki rudens. Ant suaugusio vešlaus augalo vienu metu gali puikuotis iki 50 žiedų. Jie žydi apie 2-3 savaites. Kai kurių rūšių mandevilos skleidžia nestiprų malonų aromatą. Nesudėtinga priežiūra ir įspūdingi išorės duomenys (žiedai, lapai, augalo forma) lėmė šių vijoldių populiarumą tarp gėlininkų. Yra žinoma apie 100 mandevilų rūšių. Mūsų kraštuose dažniausiai parduodamos ir auginamos puikiosios mandevilos (Mandevilla eximia), žydinčios stambiais – 8 cm skersmens – ryškiai raudonals žiedais, blizgiosios mandevilos (Mandevilla splendens) dažnai vadinamos sandevilėmis, rausvosios mandevilos (Mandevilla sanderi), išsiskiriančios pažastiniais žiedynais, kuriuos sudaro 3-5 stambūs rausvi žiedai geltonais viduriukais, boliviškosios mandevilos (Mandevilla boliviensis), žydinčios baltais geltonviduriais žiedais. Dabar galima rasti ir hibridinių šių nuostabių augalų veislių: „Rosea“ – itin stambiais rausvais žiedais, „Amoena“ – ryškiais rausvais geltonviduriais žiedais su tamsiai rožinėmis „akutėmis“, „Super Trouper Double Pink“ – rausvais pilnaviduriais žiedais.

MANDEVILŲ SODINIMAS
Prieš sodindami mandevilas pasirūpinkite geru žemės drenažu, nes drėgmės perteklius yra pražūtingas šaknų sistemai. Žemė turi būti puri ir humusinga. Tinkamomis sąlygomis mandevilos sparčiai auga, ūgliai gali pasiekti trijų metrų ilgį. Mandevilos — žydinčios atogrąžų lianos, kurių tėvynė — kalnuotoji Centrinė ir Pietų Amerika. Mūsų kraštuose jos auginamos kaip kambariniai augalai, vasarą jas tinka auginti terasose, balkonuose, išnešti lauką.

AUGINIMO SĄLYGOS
Mandevilos – nereiklios gėlės. Norint sulaukti gausaus žydėjimo, pakanka auginti jas saulėtoje vietoje visus metu; (tačiau saugoti nuo karštos svilinančio; saulės) ir suteikti trumpą ramybės periodą žiemą. Pavėsyje šių augalų ūgliai laba ištįsta, o žiedų galima ir visai nesulaukt Žiemą temperatūra patalpoje neturi nukristi žemiau 15 °C, esant šalčiau augalas gali numesti lapus. Tik viena rūšis kvapioji mandevila (Mandevilla laxa, lengvai ištveria iki 5 °C temperatūrą.
LAISTYMAS. Kitaip nei daugelis žydinčių augalų, mandevilos pakenčia nedidelę sausrą ir gali toliau žydėti. Nuo pavasario iki rudens laistykite reguliariai, kai džiūsta viršutinis žemės sluoksnis, tačiau neperlaistykite. Tai reiškia, kad žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Vasarą augalą galima kasdien apipurkšti. Laistykite iš lėto, kad dirva palengva sugertų visą drėgmę. Žiemą pakanka laistyti kartą per savaitę. Stebėkite, kad žemė netaptų supuolusi, įmirkusi – gali įsimesti šaknų puvinys ir augalas žūti. Žiedinių pumpurų formavimąsi pavasarį skatina laistymas nors porą mėnesių vėsiu (12-15 °C temperatūros vandeniu.

RAMYBĖS PERIODAS. Šiuo laikotarpiu mandevilos netręšiamos ir mažai laistomos – per didelė drėgmė šiuo periodu itin pavojinga. Tačiau substratas neturi visiškai išdžiūti. Dera atminti, kad įjungus centrinį šildymą oras ir augalai gali labai greitai perdžiūti.

GENĖJIMAS. Mandevilos auga labai greitai, todėl genėjimas padeda palaikyti gražią augalo formą. Vazone pakanka 3-5 stiprių jaunų ūglių, iš kurių stiebų formuojamas karkasas. Jei yra tik vienas pagrindinis stiebas, jį reikia trečdaliu patrumpinti, kad paskatintume šoninių ūglių atsiradimą. Žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį pernykščiai ūgliai trumpinami, kad būtų aktyvinamas šoninių pumpurų prabudimas – mandevilos krauna žiedus ant šiųmečių ūglių. Pašalinami apdžiuvę ar per tankūs ūgliai. Vasarą nereikėtų skubėti genėti ūglių – tai gali neigiamai paveikti žydėjimą. Žiedais gausiai apsipila gerai išsivystę augalai, užauginę didelę lapiją.

TRĘŠIMAS. Augimo metu mandevilas reikia tręšti kas savaitę žydinčioms gėlėms skirtomis kompleksinėmis trąšomis. Tirpiomis trąšomis laistykite žemę aplink augalus ir stenkitės, kad trąšų nepatektų ant lapų, nes jie gali nudeginti. Žiemą, ramybės periodu, augalai netręšiami, o pavasarį, pasirodžius naujiems ūgliams, vėl pradedama tręšti, kad formuotųsi žiedai.

KENKĖJAI. Tinkamai prižiūrimas mandevilas retai pažeidžia kenkėjai, tačiau jei oras pernelyg sausas, gali įsiveisti voratinklinės erkutės. Todėl, jas reikia reguliariai purkšti ir plauti po dušo srove.
Mandevilos sodinimas video (anglų kalba):

Mandevilos sodinimas 2dalis video (anglų kalba):

Rinktis yra iš ko. Šiais Iaikais yra daugybė veislių, galinčių jus nudžiuginti ir neįprasta žiedlapių spalva (balta, geltona, oranžine, alyvine, tamsiai violetine, tamsiai raudona ir t. t.), ir skirtingų formų žiedais, ir įvairių atspalvių lapais. Vandens lelijų lapai, plūduriuojantys tvenkinyje, atrodo ypač gražiai, o jei dar jie ir neįprastos spalvos, tuomet tiesiog neįmanoma atplėšti akių. Spalva priklauso nuo pigmentų. Jauni būna tamsūs, bronziniai. Paskui baltų ir rožinių lelijų lapai greitai pašviesėja ir tampa žali. Tamsesnių, vadinasi, daugiau pigmentų turinčių augalų lapai ilgiau išlaiko bronzinį ir rausvą atspalvį, o geltonais ir oranžiniais žiedais žydinčių – marmuriniai, lyg su spalvotomis inkrustacijomis žaliame fone.
Kad gausiai žydėtų.
Jei jūsų tvenkinys yra pavėsyje, vargu ar sulauksite gausaus vandens lelijų žydėjimo – jos mėgsta saulę. Be to, šios gražuolės labai greitai išaugina naujus lapus. Vadinasi, joms reikia daug maisto medžiagų. Tačiau trąšų pilti į vandenį jokiu būdu negalima – taip tik pažeistumėte tvenkinio biologinę pusiausvyrą, sužadintumėte vienaląsčių dumblių žydėjimą ir sukeltumėte kitus nemalonius reiškinius. Vandens gražuolių mityba reikėtų pasirūpinti iš anksto, sodinant. Joms būtina paruošti specialų substratą – riebų molį ir gerą pūdinį (2 : 1) sumaišyti iki tešlos tirštumo. Jis suberiamas į pakankamai didelį indą. Kai kas pataria naudoti tinklinį konteinerį, bet iš jo maisto medžiagos greitai išplaunamos. Geriausia naudoti didelius plastikinius vazonus ar kitokius indus, turinčius angas šonuose ir apatinėje dalyje, ne aukščiau kaip 3-4 cm nuo dugno. Ant dugno pripilama stambiapluoščių durpių, įdedama šiek tiek substrato. Tada užberiama sunkiai tirpstančių trąšų, kuriose yra po lygiai azoto, fosforo ir kalio (50-100 g / 10 I substrato). Ant viršaus užpilamas lygus substrato sluoksnis. Vėliau vandens lelijų šaknys jį praaugs, pasieks trąšas ir jomis maitinsis. Ant substrato paviršiaus, pasodinę augalus, padėkite akmenų. Tvenkinio dugne supilama nedidelė kalvelė, ant kurios pastatomas indas su vandens lelija. Iš pradžių, kol nėra daigų, jis turi būti negiliai, 5 cm po vandeniu. Juk tvenkinio paviršius įšyla greičiau, o ir apšvietimas geresnis. Pradėjus augti lapams, indas palaipsniui leidžiamas gilyn, ir jums belieka laukti, kada gražuolė išskleis žiedą.
Kur žiemos?
-Jei jūsų tvenkinukas negilus, vandens lelijos vargu ar sėkmingai peržiemos, todėl jas reikia tinkamai paruošti.
-Jei tvenkinys negilus (pavyzdžiui, 70 cm gylio), rudenį teks nupjauti visus lapus, vazoną išimti ir įstatyti didelį kibirą, užpilti vandeniu ir pastatyti neįšąlančiame rūsyje. Augalai puikiausiai peržiemos. Gilesniuose telkiniuose augančios vandens lelijos paliekamos ten pat žiemoti. Lapus nupjauti būtina ir vienu, ir kitu atveju.
-Pavasarį vandens lelijos dauginamos šakniastiebiais. Per vasarą jos išsikeroja, atsiranda naujų kerų.
Persodinant augalus galima patręšti – į substratą įmaišyti šiek tiek perpuvusio mėšlo ir kompleksinių trąšų.

Vandens lelijų sodinimas video (anglų kalba):

Vandens lelijų persodinimas video (anglų kalba):

Vandens lelijų dauginimas video (anglų kalba):

SODO TEPALO TRŪKUMAI. Jei sodo tepalu užtepsite stambias žaizdas, mediena džius pakankamai lėtai. Kaupiantis drėgmei, susidaro kondensatas, todėl neretai sodo tepalu užteptos pažeistos sodo augalų vietos pradeda pūti.
Žemos oro temperatūros sąlygomis sodo tepalas sukietėja, todėl prastai prilimpa prie vaismedžių žaizdų.
Jei sodo tepalas yra paruoštas vartojant nenatūralų aliejų, tai aukštoje temperatūroje gali nubėgti į šonus ir nudeginti vaismedžių žieve. Pasak specialistų, sodo tepalą geriausiai panaudoti skiepijant vaismedžius ir gydant nedideles žaizdas. Sodo tepalų yra gausybė rūšių. Juos galima paruošti ir patiems. Bene geriausia ruošiant sode tepalus vartoti natūralias, o ne sintetines medžiagas.
Įsigydami paruoštus sodo tepalus, patikrinkite, kiek rūšių medžiagų yra panaudota jį ruošiant. Kuo daugiau sodo tepalo sudėtyje yra natūralių aliejų, tuo jis riebesnis.
Jei sodo tepalo neturite, galite panaudoti ir vaikišką plastiliną. Jei nupjovus vaismedžių šakas susidaro didesnės nei 2 cm skersmens žaizdos, jas geriau užtepti aliejiniais dažais. Aliejiniai dažai greitai džiūva, todėl vaismedžių žaizdas veiksmingai apsaugo tiek nuo žemos, tiek ir nuo aukštos oro temperatūros. Žaizdas patariama užtepti tirštais aliejiniais dažais. kurie nenubėga vaismedžiais. Atminkite, kad žaizdų negalima tepti dažais. pagamintais iš sintetinių medžiagų.

SODO TEPALO PRIVALUMAI. Su sodo tepalais lengva dirbti: jie nėra teplūs. augaluose geriau nei bet kokios kitos priemonės išsaugo drėgmę, kuri neišgaruoja per žaizdas.
PASIGAMINKITE PATYS Sodo tepalą galima pasiruošti ir patiems. Siūlome kelis sodo tepalo receptus.
1 receptas.
Į 6 dalis ištirpinto parafino suberkite 3 dalis susmulkintos kanifolijos, užvirkite. Į verdantį mišinį supilkite 2 dalis augalinio aliejaus, virinkite 10 minučių. Kai tepalas atvės, jį suminkykite ir perdėkite į dangteliu užsukamą stiklainį.
2 receptas.
Atskirai pakaitinkite po 1 kg nigrolo, kanifolijos ir parafino. Į karštą nigrolą supilkite karštą kanifoliją ir parafiną, kruopščiai išmaišykite. Atvėsusį sodo tepalą sudėkite į stiklainius.
3 receptas
1 kg lydytų kiaulienos taukų sumaišykite su 230 ml pokosto. į šią masę supilkite 5 kg lydyto parafino. Taip paruoštą sodo tepalą laikykite šiltoje vietoje.
4 receptas
1 dalį lydytų kiaulienos taukų su
maišykite su 2 dalimis lydyto vaško ir 4 dalimis susmulkintos kanifolijos. Šį mišinį pusę valandos pakaitinkite ant silpnos ugnies, perpilkite šaltą vandenį. Šį tepalą suminkykite riebalais suteptomis rankomis. Taip paruoštą sodo tepalą laikykite dangteliu užsukamame stiklainyje arba aliejumi suteptame popieriuje.
5 receptas
Sumaišykite po 50 g kanifolijos ir vaško bei 200 g nesūdytų kiaulienos taukų (ar saulėgrąžų aliejaus). Maišydami šias medžiagas išlydykite ant silpnos ugnies. Užgesinę ugnį, masę dar kurį laiką maišykite, kad sodo tepalas taps vienalytis. Paruoštą sodo tepalą perdėkite dangteliu užsukamus stiklainius, kuriuose jį galima laikyti 10 metų ir net ilgiau.
6 receptas
Ant silpnos ugnies ištirpinkite 3 dalis vaško, 2 dalis bičių pikio ir 6 dalis kanifolijos. Kai mišinys atvės, į jį supilkite 1 dalį Lerpentino ir kruopščiai išmaišykite. Prieš naudojimą sodo tepalą kruopščiai suminkykite rankomis.
7 receptas
1 dalį lydytų kiaulienos taukų sumaišykite su 4 dalimis kanifolijos ir vaško. Šį mišinį kaitinkite 20 minučių, atvėsinkite, suminkykite rankomis, susukite į aliejumi suteptą popierių ar polietileno plėvelę.
Pasak specialistų, prieš sustingstant sodo tepalui, jame naudinga išmaišyti 1 tabletę susmulkinto heteroauksino, nes taip paruoštas tepalas spartina vaismedžių žaizdų gijimą.

Reportažas kaip naudoti sodo tepalą:

Tujų sėklos turi būti laikomos sausai ir vėsiai (ne aukštesnėje negu +5° C temperatūroje). Kad geriau dygtų, patariama jas stratifikuoti. Stratifikaciją reikia pradėti sausį ar vasari. Tujų sėklas tuomet sumaišykite su drėgnu smėliu arba durpėmis. Toks mišinys laikomas stiklainiuose, apie 0 C temperatūroje, nuo sausio ar vasario iki balandžio pradžios.

Pavasarį stratifikuotas sėklas sėkite į lengvą daržo žemę ar dėžutes lauke. Būtinai nuolat laistykite dirvą: dygstančioms sėkloms, kad nežūtų, reikia drėgmės. Tačiau jos perteklius taip pat labai kenkia. Dygstančias tujas turite pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, laikyti pusiau pavėsyje. Sudygs per kelias savaites.

Įdomus video: Tujų sodinimas, tujų sodinimas iš sėklų, tujų sodinimas iš šakelių (rusų kalba):

Po žiemos vejos paprastai atrodo nekaip, todėl reikia imtis skubių darbų, kad vėliau turėtume mažiau rūpesčių ir galėtume džiaugtis sodria žaluma visą vasarą. Jei veja gerai prižiūrėta, vešliai žaliuoja, tvarkingai nupjauti visi pakraščiai, tai ir visa aplinka iškart atrodo tokia pat tvarkinga. Bendram aplinkos įspūdžiui sukurti estetinis vejos vaizdas itin svarbus. Kad atgaivintume šalčių ir sniego nualintą pievutę, būtini tam tikri darbai.
ŠUKAVIMAS Tai reikia daryti, kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis. Po žiemos vejos paviršiuje susidaro senos negyvos žolės raizginys, kuris sulaiko vandenį, orą, tad jie negali pasiekti žolės šaknų, todėl ši skursta. Būtina gerai „pradraskyti“ pievutės paviršių, kad naujai žolei būtų lengviau augti, jos nespaustų senos žolės veltinis. Jeigu plotas nedidelis, galima grėbstyti metaliniu skėtiniu grėbliu su plieniniais spyruokliuojančiais dantimis. Jei pieva didelė, patogiau naudotis elektriniais ar benzininiais vejos skarifikatoriais. Jie iššukuoja velėną, pašalina seną, peraugusią žolę, samanas. Beje, jeigu veja labai samanota, geriau ją šukuoti truputį vėliau. Geriausia, jei dvi savaites prieš šį darbą pabersite mišinio, naikinančio samanas. Video apie vejos šukavimą (anglų kalba)

 
VĖDINIMAS Suaugus tankiai velėnai, žolė pradeda skursti, gali visai sunykti, palikdama išplikusias vietas.Todėl veją būtina vėdinti — padaryti skylutes, kad žolės šaknys gautų daugiau drėgmės, oro ir maistingųjų medžiagų. Tam galima panaudoti paprastas ar specialias šakes, yra prie batų tvirtinamų aeratorių, įvairios konstrukcijos volų ar vežimėlių. Žinoma, yra įvairiausių elektrinių ir benzininių aeratorių. Paprasčiausias būdas — įsmeikite veją šakes apie 7 cm ir pajudinkite, kad patektų kuo daugiau oro. Subadykite visą veją ar bent tas vietas, kur labiausiai užsistovėjo vanduo. Video apie vejos vėdimą (anglų kalba)

TRĘŠIMAS Patręškite kompleksinėmis trąšomis, turtingomis fosforo ir kalio. Tai sustiprins žolės šaknis, ji bus tankesnė, vienoda, skaisčiai žalios spalvos. Vasarą tręškite daug azoto turinčiomis trąšomis. Video apie vejos tręšimą (anglų kalba)

PJOVIMAS Pirmasis pjovimas rekomenduojamas, kai žolė pasiekia 7 cm aukštį. Nepjaukite labai žemai, tik pačias žolės viršūnėles. Taip aukštai pjaukite dar kelias savaites, kol žolė visai sustiprės ir pradės sparčiai augti. Jei pjausite labai trumpai, ji sumenks, pradės želti piktžolės ir samanos.